BDAR
gdpr

Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. "cookies").


Ministerijos pastato istorija

XVI a. viduryje šioje vietoje stovėjo didiko Jono Hornostajaus namas. Vėliau jis atiteko Mikalojui Radvilai Rudajam.

1577 m. Radvila Rudasis dvarelį dovanojo evangelikų reformatų bendruomenei. Tuo metu namas stovėjo dabartinėje šiaurės vakarų korpuso vietoje ir turėjo bokštą su laikrodžiu. Sklypas buvo aptvertas aukšta mūro tvora su vartais į dabartinę Andriaus Volano gatvę.

1639 m. pastatą apgriovė katalikų minia, mat reformatai buvo apkaltinti šaudę į Šv. Mykolo bažnyčią.

1641 m. evangelikų reformatų bendruomenė buvo iškelta už mūro sienos.

1755 m. miesto pastatų sąraše pastatas paminėtas, bet nenusakyta jo būklė.

XIX a. pradžioje pastatą įsigijo teisėjas Vincas Mikuličius, kuris rekonstravo jį į trijų aukštų gyvenamąjį namą.

1804 m. šį gyvenamąjį pastatą iš Vinco Mikuličiaus nusipirko Vilniaus universitetas. Čia įsikūrė Vilniaus universiteto Chemijos kolegija, gyveno profesoriai, tarp jų – Pranciškus Smuglevičius (iki mirties 1807 m.) ir Andrius Sniadeckis. Pranciškus Smuglevičius gyveno š.v. korpuso p.v. dalies 3-ajame aukšte. Tuo metu jis vadovavo Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedrai. Čia jis turėjo studiją, kurią lankydavo mokiniai. P. Smuglevičius pirmasis ėmė ruošti Lietuvai dailininkus profesionalus, pirmasis parėmė piešimo ir tapybos dėstymą mokslo pagrindais, vertais aukštosios mokyklos vardo. Pats buvo išėjęs rimtą akademinę mokyklą Romoje ir turėjo daugiametį pedagoginį patyrimą, rengdamas profesionalus dailininkus privačioje dailės mokykloje Varšuvoje.

1809–1810 m. pagal architekto Mykolo Angelo Šulco projektą pastatas rekonstruotas, įrengta amfiteatrinė chemijos laboratorija.

1820 m. pagal architekto Karolio Podčašinskio projektą pastatyta mūro tvora.

1832 m. uždarius Vilniaus universitetą pastatas atiteko Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademijai.

1842 m. pastate įsikūrė pirmosios Vilniaus gimnazijos bendrabutis. Matyt, tuo metu buvo pastatytas š.r. korpusas, salė padalyta į du aukštus, jos kupole sudėtos lubos.

1924 m. pagal architekto Julijaus Kloso projektą rūmai rekonstruoti, pritaikyti švietimo kuratorijai. Tada buvo padarytas naujas pagrindinis įėjimas ir nauja reprezentacinė laiptinė su kolonomis š.v. korpuso š.r dalyje, panaikintas 19 a. metalinis stogelis virš jų, įrengtas per du aukštus piliastrinis aprėmintas portalas. Gerokai pakito ir interjeras. Daug kur buvo užmūrytos durys, perstatytos krosnys, įrengti laiptai, dvi poros kolonų. Restauruota salė (panaikintos aukštų perdangos, vietoje langų padarytos nišos, salės apšvietimui iškirsti du arkiniai langai tokie, kaip langas, užmūrytas statant š.r. korpusą. Vietoj šio lango padarytas įėjimas į balkoną, padarytas salės portalas, suvienodintose nišose išmūrytos krosnys. Salės paradinės durys išpuoštos kolonų motyvais, vietoje buvusių dviejų durų vakarinėje sienoje (nišose) įrengtos vienerios per vidurį, suvienodintos iki šiol buvusios skirtingų formų nišos, jose išmūrytos naujos apvalios krosnys.

Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose įsikūrė Švietimo ministerija.

1974–1975 m. pastatas rekonstruotas pagal Žvaigždro Drėmos projektą.

Literatūra:
  • Vladas Drėma. Pranciškus Smuglevičius. Vilnius, 1973
  • Vilniaus architektūra. Vilnius, 1985
Paskutinė atnaujinimo data: 2021-12-31