1. BENDROJI DALIS

    Valstybingumo atkūrimas atvėrė naujas, tautos siekius atliepiančias, Lietuvos socialinės, kultūrinės, ekonominės bei politinės raidos perspektyvas. Lietuvos visuomenė kartu su kitais postkomunistiniais kraštais išgyvena esmingo istorinio posūkio metą, kuris duoda Lietuvai galimybę, įsijungiant demokratinės Europos sąrangon, maksimaliai išlaisvinti okupacijos metais slopintas tautos kūrybines galias, sukurti modernią, atvirą, polilogišką, darnią laisvų piliečių visuomenę. Šį permainų laiką žymi sparti idėjinė visuomenės poliarizacija, ekonominių bei socialinių santykių dinamizmas, informacinės technologijos ir mokslinių gamybos pagrindų svarbos didėjimas, asmens savarankumo ir iniciatyvumo stiprėjimas.
    Istorinis tautos raidos posūkis reikalauja visuomenės mentaliteto kaitos: pamatinių demokratijos vertybių įsisąmoninimo, naujo politinio ir ekonominio raštingumo, dorinės kultūros brandos. Šie visuomeninio gyvenimo pokyčiai įmanomi tik radikaliai reformuojant Lietuvos švietimą, keliant jam esmiškai naujas užduotis. Nes švietimas – pamatinis visuomenės raidos veiksnys, visų socialinių reformų pagrindas. Kita vertus, švietimas įstengs deramai atlikti savo vaidmenį tik tuomet, kai jo raida lenks bendrąją visuomenės raidą. Taigi būtina, kad švietimas taptų prioritetiškai Lietuvos valstybės remiama sociokultūrinės veiklos sritimi.
    Reformuoto Lietuvos švietimo paskirtis – ne pateisinant įteisinti susiformavusias socialines bei ideologines struktūras, bet duoti pagrindą dinamiškai atsinaujinančiai visuomenei, atvirai ir kritiškai visuomenės sąmonei.
    Reformuoto ugdymo pagrindinis tikslas – savaranki ir kūrybinga, maksimaliai jau mokykloje savo gebėjimus išskleidžianti asmenybė.
    Reformuota mokykla turėtų padėti asmeniui atsiskleisti socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, brandinti kultūrinę savimonę ir nuostatą, kad jis yra ne vien gimtosios kultūros vartotojas, bet ir jos kūrėjas, atsakingas už jos raidą ir identiteto išsaugojimą.
    Lietuvos švietimas grįstinas glaudžiu šeimos, mokyklos ir visuomenės bendradarbiavimu. Mokykla kuriama kaip šeimai ir visuomenei atviras kultūros židinys.
    Savarankaus ir pilnaverčio tautos gyvenimo esminė prielaida – reformuotos mokyklos ugdomas asmuo – naujam krašto istorinės raidos laikotarpiui subrendęs ir įsipareigojęs, sąmoningas, savarankiškai apsisprendžiantis, socialiai veiklus, savo pasaulėžiūrą grindžiantis tautos ir bendrosiomis žmogaus vertybėmis, gebantis kompetentingai ir atsakingas dalyvauti demokratinės visuomenės bei valstybės kūrime ir plėtotėje.
    Šioje koncepcijoje švietimas suprantamas kaip istoriškai susiformavusių tikslingų veiklos būdų bei organizacinių struktūrų visuma, kurios paskirtis įgyvendinti asmens ir visuomenės ugdymo tikslus.
    Asmens ugdymas – tai būtinų sąlygų individo prigimtyje glūdintiems gebėjimams kūrybiškai reikštis, perimant ir plėtojant kultūrą, visuma. Taip apibrėžiamas ugdymas apima mokymą – mokymąsi, lavinimą – lavinimąsi, auklėjimą – saviauklą.
    Okupacijos sąlygomis prasidėjusioje švietimo reformoje sąlygiškai galima išskirti keturis etapus:
    I reformos etape (iki 19990 m. kovo 11 d.) atlikti šie darbai:
    paskelbta (1988 m. pabaigoje) Tautinės mokyklos koncepcija;
    pradėtos burti Lietuvos pedagogų, mokslininkų, menininkų jėgos, siekiant sukurti naujas, savosios tautos kultūra pagrįstas ugdymo turinio programas, vadovėlius, mokymo priemones;
    parengti teoriniai švietimo reformos pagrindai (mokyklų tipų, ugdymo turinio koncepcijos) bei juridiniai reformos dokumentai (Švietimo įstatymas, mokyklų nuostatai ir t.t.).
    II etape, prasidėjusiame atkūrus Lietuvos valstybę:
    reorganizuotos švietimo valdymo struktūros – Kultūros ir švietimo ministerija, savivaldybių švietimo skyriai;
    pradėta profesinių bei aukštesniųjų mokyklų pertvarka;
    prasidėjo pokyčiai aukštųjų mokyklų sistemoje (reorganizuojama studijų, doktorantūros tvarka, priimtas Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas);
    priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, įteisinęs konceptualias švietimo reformos nuostatas ir sudaręs juridinį pagrindą švietimo sistemos pertvarkai.
    III, dabartiniame etape, truksiančiame maždaug ligi 1998 m.:
    kuriama vieninga tęstinė (permanentinė) Lietuvos švietimo sistema, aprėpianti formalųjį bei neformalųjį švietimą, išplėtotą valstybinių bei privačių švietimo įstaigų tinklą; III etapo darbus detalizuoja švietimo reformos programa. (Koncepcijos priedas).
    IV etape (1998-2005m.):
    tikrinami bei apibendrinami reformos rezultatai, tikslinama ir plėtojama struktūra, programos, vadovėliai.

TIKSLAI IR PRINCIPAI

    Svarbiausi ugdymo tikslai:
    padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą;
    ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti;
    ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančiame socialiniame, ekonominiame gyvenime ir jį tobulinti;
    brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę;
    ugdyti žmogų demokratijai;
    ugdyti Lietuvos valstybės pilietį.
    Šiems tikslams įgyvendinti Lietuvoje kuriama permanentinė, ugdymo diferencijavimu ir integravimu besiremianti švietimo sistema.
    Švietimo sistema grindžiama Europos kultūros vertybėmis: asmens nelygstamos vertės, artimo meilės, prigimties žmonių lygybės, sąžinės laisvės, tolerancijos, demokratinių visuomenės santykių teigimu.
    Švietimo reforma remiasi demokratine Lietuvos ir Europos švietimo patirtimi.
    Lietuvos švietimo principai:
    1.Humaniškumas: nelygstamo asmens vertingumo, jo pasirinkimo laisvės ir atsakomybės teigimas.
    2.Demokratiškumas: mokymasis ir gebėjimas grįsti gyvenimą įsisąmonintomis demokratijos vertybėmis; švietimo demokratinių santykių kūrimas ir laikymasis; visuotinis švietimo prieinamumas; doros kaip būtino demokratijos pagrindo pripažinimas.
    3.Nacionalumas: įsipareigojimas Lietuvos kultūrai, rūpestis jos identiteto išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Lietuvos švietimas saugo ir plėtoja daugialytę, nacionalinių mažumų patirtimi praturtintą krašto kultūrą.
    4.Atsinaujinimas: atvirumas kaitai ir kritiškas naujo priėmimas, išlaikant universalias dorovės normas ir nacionalumo branduolį.

2. ŠVIETIMO SISTEMOS STRUKTŪRA

    Švietimo sistemą sudaro formaliojo ir neformaliojo švietimo struktūros (1 ir 2 pav.).
    Formalusis švietimas – valstybės reglamentuojamas ir kontroliuojamas, mokymąsi baigus egzaminais, gaunamas valstybės pripažįstamas diplomas arba pažymėjimas. Šią švietimo dalį apibrėžia valstybinis švietimo registras, nusakantis bendrojo lavinimo standartus, specialybių ir profesijų sąrašus, bendruosius reikalavimus programoms ir moduliams (atskiroms programų dalims), taip pat kvalifikacinius reikalavimus.
    Formalųjį švietimą sudaro: a) nuosekliojo švietimo sistema, apimanti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, vaikų ir jaunimo bendrojo lavinimo mokyklas (įskaitant specialiąsias), profesines, aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas; b) nenuosekliojo švietimo sistemos dalis, apimanti suaugusiųjų formaliąsias mokymosi įstaigas.
    Neformalusis švietimas – tai asmens ar visuomenės interesų sąlygojama savišvieta, apimanti valstybės švietimo registro neapibrėžtą lavinimąsi.

2 pav. Švietimo sistemos schema (pagal pasiektą išsilavinimo lygį)

2.1. NUOSEKLIOJO ŠVIETIMO SISTEMA

    Ji kuriama laikantis ugdymo perimamumo principo, laiduojant sistemos lankstumą ir variantiškumą.
    Iki mokyklos ugdoma šeimoje bei ikimokyklinėse vaikų ugdymo įstaigose.
    Mokyklinis ugdymas vyksta: pradinėse, pagrindinėse (dešimtmetėse), vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose, gimnazijose, jaunimo, profesinėse, aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose, specialaus ugdymo įstaigose. Moksleivių mokymasis bendrojo lavinimo arba kito tipo mokykloje yra privalomas iki 16 metų (imtinai).
    Bendrojo lavinimo mokykla yra trijų pakopų – pradinė, pagrindinė ir vidurinė. Pradinės mokyklos pakopa apima I-IV bendrojo lavinimo mokyklose klases. Į I klasę priimami ne jaunesni kaip 6 metų vaikai, pasiekę reikiamą psichofizinės brandos lygį. Idant darniai būtų pereinama nuo ikimokyklinio ugdymo į pradinį mokymąsi, mokyklose steigiamos parengiamosios grupės (klasės) darželių nelankiusiems 5-6 metų vaikams. Baigę pradinę mokyklą, moksleiviai tęsia mokymąsi pagrindinėje bendrojo lavinimo mokyklos pakopoje, apimančioje V-X bendrojo lavinimo mokyklos klases. Trečioji bendrojo lavinimo mokyklos pakopa – vidurinė mokykla apima XI-XII klases.
    Gimnazija – pagilintą, profiliuotą bendrąjį išsilavinimą teikianti, aukštesnius reikalavimus kelianti mokykla. Ją paprastai sudaro 9-12 klasės.
    Specialiojoje mokykloje ugdomi vaikai, dėl itin rimtos fizinės negalios ar gilių vystymosi sutrikimų negalintys mokytis bendrojo lavinimo mokykloje.
    Jaunimo mokykla – į praktinį pasaulio pažinimą orientuota, pradinius darbo įgūdžius ir bendrojo lavinimo žinias teikianti ugdymo įstaiga. Ši mokykla skirta bendrojo lavinimo mokykloje nepritapusiems, motyvacijos stokojantiems ar tiems, kurių apsisprendimą lemia socialinės sąlygos.
    Profesinėse, aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose jaunimas rengiamas profesijai.
    Profesinė mokykla – pirminės profesinės kvalifikacijos darbui ūkio ir aptarnavimo srityse rengianti bei bendrojo lavinimo žinias teikianti ugdymo įstaiga.
    Aukštesnioji mokykla (kolegija) – aukštesnės profesinės kvalifikacijos darbui įvairiose ūkinės ir socialinės veiklos srityse rengianti ir bendrąjį kultūrinį išsilavinimą teikianti studijų įstaiga.
    Aukštoji mokykla – aukščiausios kvalifkacijos profesinei, mokslinei ir kūrybinei veiklai rengianti studijų institucija.

2.2. SUAUGUSIŲJŲ (NENUOSEKLUSIS) ŠVIETIMAS

    Jo institucijos skirtos paprastai vyresniems negu 18 metų asmenims. Šios srities formalusis švietimas aprėpia įvairių lygių bendrąjį bei profesinį lavinimąsi, įskaitant aukštesnįjį ir aukštąjį mokslą. Tam skirtos ir specializuotos suaugusiųjų švietimo įstaigos (suaugusiųjų mokyklos, mokymosi centrai, atvirieji universitetai ir pan.), ir nuoseklaus švietimo sistemos mokymo įstaigų specialūs skyriai suaugusiems. Nenuosekliojo švietimo bruožas – mokymasis pasirenkant modulius. Mokymosi turinys ir tempas derinami prie besimokančiųjų patirties ir interesų. Įgytų modulių pagrindu galimi perėjimai iš nenuosekliojo formalaus švietimo į nuosekliojo švietimo sistemą.
    Neformalųjį švietimą gali teikti įvairios institucijos (liaudies aukštosios mokyklos, vakariniai kursai, įvairių bendrijų, visuomeninių organizacijų bei privačios švietimo įstaigos, muziejai, bibliotekos ir pan.). Tokį švietimą gali teikti ir formaliojo švietimo sistemos įstaigos.

2.3. PAPILDOMASIS UGDYMAS

    Mokydamasis nuosekliojo švietimo sistemos įstaigose moksleivis ir studentas gali papildomai plėtoti savo gabumus, tenkinti pažintinius interesus ar saviraiškos poreikį. Tam yra skirtos nuosekliojo ir nenuosekliojo švietimo institucijos: muzikos, dailės, sporto, technikos mokyklos, įvairūs lavinimosi būreliai, studijos, klubai, draugijos ir t.t.
    Švietimo įstaigos gali būti valstybinės ir nevalstybinės. Valstybines švietimo įstaigas steigia ir išlaiko valstybė. Nevalstybinės švietimo institucijos gali gauti valstybės paramą.

3. BENDRASIS VAIKŲ IR JAUNIMO UGDYMAS

    Bendrasis vaikų ir jaunimo ugdymas – tai pagrindinė nuosekliojo švietimo grandis, asmens tolesnio lavinimosi ir būsimos veiklos pamatas.
    Bendrojo vaikų ir jaunimo ugdymas – tai pagrindinė nuosekliojo švietimo grandis, asmens tolesnio lavinimosi ir būsimos veiklos pamatas.
    Bendrojo vaikų ir jaunimo ugdymo paskirtis – kartu su šeima padėti gimtosios kultūros erdvėje atsiskleisti asmens individualybei, parengti asmenį darniam socialiniam gyvenimui.
    Šiame švietimo tarpsnyje teikiamas šiuolaikinius reikalavimus atitinkantis bendrasis išsilavinimas ir ugdomas asmens siekis mokytis visą gyvenimą.
    Visas bendrasis ugdymas orientuotas į vaiką, jo poreikius ir gebėjimus. Pedagogų ir vaikų santykiuose laikomasi abipusės pagarbos ir bendradarbiavimo nuostatų. Palaikoma ir skatinama individuali ir grupinė iniciatyva.

3.1. IKIMOKYKLINIS UGDYMAS

    Ikimokyklinis ugdymas atliepia pagrindinius vaiko poreikius – saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Jo uždavinys – skatinti vaiko savarankiškumą, iniciatyvą, kūrybiškumą bei saugoti ir stiprinti vaiko sveikatą.
    Iki mokyklos ugdoma šeimoje, lopšeliuose (iki 3 metų) ir darželiuose (iki 6-7 metų).
    Ikimokyklinėse įstaigose vadovaujamasi Kultūros ir švietimo ministerijos aprobuotomis bendrosiomis programomis, jas individualizuojant, laisvai renkantis darbo formas bei metodus.
    Lopšelių ir darželių lankymas nėra privalomas. Vaikai vestini į darželį nuo ketverių ar penkerių metų, kad rengtųsi mokyklai ir formuotųsi jų bendravimo įgūdžiai.

3.2. MOKYKLINIS UGDYMAS

    Bendrasis mokyklinis ugdymas vyksta 12-metėje vidurinėje mokykloje. Jis apima tris pakopas: pradinė mokykla (I-IV klasės), pagrindinė mokykla (V-X klasės), vidurinė mokykla (XI-XII klasės). Visos trys pakopos gali sudaryti vieną organizacinį darinį arba funkcionuoti atskirai.
    Vaikai su negiliais fiziniais ar psichiniais sutrikimais mokomi kartu su sveikaisiais vaikais, gaudami jiems reikalingą papildomą pagalbą.
    Vidurinėje mokykloje ugdymo turinys ir formos taikomos atsižvelgiant į mokinių brandos ypatybes, jiems pereinant pradžios (I-IV kl.), adaptavimosi (V-VI kl.), žvalgymosi (VII-VIII kl.), orientavimosi (IX-X kl.) ir apsisprendimo (XI-XII kl.) tarpsnius.
    Bendrojo ugdymo įstaigose, atsižvelgiant į vaiko interesus, intelektualines išgales, sveikatą, ugdymo turinys ir formos yra diferencijuojamos ir individualizuojamos, užtikrinant ugdymo turinio privalomąją ir pasirenkamąją dalis.
    Visose valstybinėse mokyklose mokomasi remiantis Kultūros ir švietimo ministerijos aprobuotose bendrosiose programose nustatytais reikalavimais. Mokyklos juos konkretizuoja pasirinkdamos vadovėlius, kurdamos ir pasirinkdamos individualias programas. Mokytojas kuria arba renkasi individualias programas, laisvai renkasi mokymo metodus ir formas. Atskirų dalykų programas persmelkia ir jungia universaliosios ugdymo programos. Gimtosios kalbos, dorinio, pilietinio, etnokultūrinio, ekologinio, sveikatos, darbinio, technologinio, estetinio ugdymo programos siekia suteikti atskirų dalykų studijoms vertybinę orientaciją, supažindinti su atitinkamais veiklos būdais.
    Ugdymo turinio programos sudaromos remiantis spiralės bei koncentriškumo principais.
    Atsižvelgiant į vaiko mąstymo ypatumus skirtingais amžiaus tarpsniais, išskiriami keli ugdymo turinio koncentrai. Kiekviename jų ugdymo turinys išdėstomas tam tikru būdu pagal šiuos principus: konkretu-abstraktu, elementaru-sudėtinga, integruota-diferencijuota.*
    Ugdymo turinio programų sudarymo koncentriškumo principą papildo spiralės principas – prie temų, problemų, nagrinėjamų ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse klasėse šiems amžiaus tarpsniams pritaikytais būdais, grįžtama aukštesnėse klasėse, tik jau kitais lygmenimis.
    Keturi ugdymo turinio koncentrai atitinka naująją bendrojo lavinimo mokyklos struktūrą – 4+4+2+2.
    Pirmajame koncentre, kuris apima pradinės mokyklos pakopą, orientuojamasi į konkretų ir integruotą pasaulio vaizdą. Pradinėse klasėse siekiama atverti vaikui jam artimą aplinką, ugdyti dorinį jautrumą, suteikti elementarių žinių apie žmogų, gamtą, gimtąjį kraštą, suformuoti gimtosios kalbos, skaitymo, rašymo, skaičiavimo pirmuosius įgūdžius, gebėjimą reikšti savo mintis nesudėtinga sakytine ir rašytine kalba, duoti pirmuosius užsienio kalbos pradmenis, sukaupti bendravimo ir bendradarbiavimo, meninės raiškos patirtį. Mokoma, remiantis pavyzdžiu, patyrimu, veikla, tiesioginiu išgyvenimu. Pradinio mokymo turinys yra visiems vienodai privalomas. Sudaroma galimybė mokytis papildomai.
    Pirmojoje pakopoje pagrindinių dalykų paprastai moko vienas mokytojas. Pradinė mokykla glaudžiai bendradarbiauja su šeima.
    Antrajame koncentre, apimančiame pagrindinės mokyklos V-VIII klases pereinama prie dalykinės sistemos. Glaudi dalykų integracija išlieka, iškeliant skirtingus mokomuosius dalykus jungiančias bendras problemas (žmogaus ir gamtos, asmens ir kultūros, individo ir visuomenės sąveika), praktinius kasdienio gyvenimo aspektus. Šiame koncentre gilinamos gimtosios kalbos ir literatūros, matematikos, gamtos žinios, tęsiamas dorinis ugdymas ir estetinis lavinimas. Pradedama mokyti antrosios užsienio kalbos, socialinių mokomųjų dalykų. Ugdymo turinį sudaro privalomoji ir pasirenkamoji dalys. VI-VIII klasėse pradedamas profiliuotas mokymas.
    Trečiajame koncentre, apimančiame pagrindinės mokyklos IX-X klases, tęsiamas dalykinis mokymas, didesnį dėmesį skiriant abstraktaus mąstymo ugdymui. Apibendrinami išklausyti kursai, laiduojantys pagrindinės mokyklos išsilavinimo standartą. Gilėja profiliuotas mokymas – daugėja mokomųjų dalykų pasirinkimo variantų. Pasirenkamieji dalykai turėtų padėti apsispręsti renkantis tolesnę mokymosi arba veiklos kryptį. Šiame koncentre esti ir kitas mokymo diferencijavimo aspektas – moksleivis gali kai kurių pagrindinių mokymo dalykų mokytis vienu iš dviejų lygių: pagrindiniu (B) arba sustiprintu (A). Mokymosi metu galima pereiti iš vieno lygio į kitą. Trečiojo koncentro pabaiga sutampa su pagrindinės mokyklos baigimu. Baigęs dešimtą klasę, moksleivis gauna pagrindinės mokyklos baigimo pažymėjimą, kuriame nurodomas pagrindinės mokyklos išsilavinimo standartą atitinkantis mokomųjų dalykų sąrašas ir jų mokymosi įvertinimas (A) arba (B) lygiu. Pagrindinės mokyklos išsilavinimo standartą sudaro valstybės reglamentuojamas mokomųjų dalykų žinių ir įgūdžių lygis. Mokomųjų dalykų sąrašą sudaro branduolys: dorinis ugdymas, gimtoji kalba ir literatūra, matematika, istorija, užsienio kalbos, kūno kultūra bei kiti dalykai, kurie pasirenkami iš kalbų, gamtos ir tiksliųjų, socialinių mokslų ir meninio ugdymo blokų.
    Ketvirtajame koncentre, apimančiame vidurinės mokyklos XI-XII klases, toliau mokymas profiliuojamas. Atsižvelgiant į mokinių interesus, mokyklos galimybes, konkrečią situaciją, mokykla gali siūlyti humanitarinį, gamtamokslinį, techninį, ekonominį-komercinį profilius ir kitus variantus. Nors diferenciacija visais aspektais išlieka, naujas ugdymo turinio integracijos lygis pasiekiamas orientuojantis į sisteminį mokymą, skaitant abstraktų ir probleminį mąstymą. Atsižvelgiant į aukštesnę mokinių motyvaciją, keliami didesni reikalavimai savarankiškam darbui.
    Vidurinė mokykla baigiama valstybiniais brandos egzaminais. Abiturientas laiko 5-7 brandos egzaminus: privalomus – gimtosios kalbos ir literatūros, matematikos ir užsienio kalbos, pasirenkamus – po vieną iš humanitarinių, gamtos, socialinių mokslų blokų. Egzaminų metu mokinys pasirenka (A) arba (B) lygį. Išlaikęs brandos egzaminus, abiturientas gauna brandos atestatą, kuriuo suteikiamas valstybinių standartų reglamentuojamas vidurinis išsilavinimas. Bendrąjį vidurinį išsilavinimą sudaro pagrindinės mokyklos išsilavinimo standartas ir nustatytų modulių, įgyjamų vidurinėje mokykloje, gimnazijoje arba profesinėje mokykloje, visuma. Gavę brandos atestatą, gali stoti į aukštąsias, aukštesniąsias ir profesines mokyklas. Egzaminų neišlaikę, gauna mokyklos baigimo pažymėjimą, suteikiantį teisę mokytis profesinėje ir kai kuriais atvejais aukštesniojoje mokykloje.
    Mokyklos sudaro sąlygas atestatą gauti eksternu.
    Bendrąjį išsilavinimą taip pat galima įsigyti gimnazijose ir jaunimo mokyklose.
    Gimnazijose besimokantiems moksleiviams keliami didesni profiliuoto humanitarinio, gamtamokslinio arba techninio-komercinio bendrojo išsilavinimo reikalavimai, suteikiamos platesnės visų dalykų mokymosi galimybės. Paprastai į gimnaziją stojama baigus 8 pagrindinės mokyklos klases. Vidurinės mokyklos mokinys, išlaikęs egzaminus, gali stoti į bet kurią gimnazijos klasę. Gimnazija baigiama laikant valstybinius brandos egzaminus pagal bendrus reikalavimus.
    Pagrindinės ir vidurinės mokyklos moksleiviai, nepritapę bendrojo lavinimo mokykloje arba nepajėgiantys jos lankyti dėl socialinių sąlygų gali pereiti į jaunimo mokyklą. Paprastai jaunimo mokyklose mokomasi vienerius – dvejus metus. Iš jaunimo mokyklos moksleivis gali sugrįžti į bendrojo lavinimo mokyklą arba eiti į profesinę mokyklą. Ugdymo turinys ir formos jaunimo mokykloje yra diferencijuojamos ir maksimaliai individualizuojamos.
    Pagrindinio ir vidurinio išsilavinimo moksleivis gali siekti mokydamasis eksternu.
    Struktūrinė mokyklų reforma, jos juridiniai, ekonominiai bei organizaciniai aspektai aptariami švietimo reformos programoje.
    Bendrąjį vidurinį išsilavinimą, bei vidurinių mokyklų, gimnazijų ir jaunimo mokyklų, Lietuvos Respublikoje dar teikia: kai kurios profesinės, sanatorinio, internatinio tipo, specialaus režimo ugdymo įstaigų, kalėjimų ir suaugusiųjų bendrojo lavinimo mokyklos.

 ____________________________
* Integruoto mokymo paskirtis – padėti formuotis visuminiam ir darniam vaiko pasaulėvaizdžiui.
Diferencijuoto mokymo paskirtis – padėti formuotis vaiko struktūruotam mąstymui, mokant atskirų mokomųjų dalykų
(dalykinis mokymas);
- suteikti galimybę mokiniui rinktis pagal interesus ir polinkius (profiliuotas mokymas).
- sudaryti sąlygas vaikui mokytis pagal gabumus ir sugebėjimus (individualizuotas mokymas) 

3.3. SPECIALIOSIOS MOKYKLOS

    Specialiosiose mokyklose ugdomi vaikai, kurie dėl sunkios fizinės negalios ar ypač didelio intelekto sutrikimo negali mokytis bendrojo lavinimo mokykloje. Šiose mokyklose sudaromos tinkamos sąlygos vaikų psichinio ir fizinio vystymosi korekcijai, kompensacijai, asmenybės vystymuisi, jų pasirengimui būsimai veiklai, profesinei adaptacijai ir integracijai į visuomenę. Į specialiąją mokyklą vaikas siunčiamas tik tais atvejais, kai mokyklos psichologo, vaiką mokančio pedagogo, specialaus pedagogo korekcinė pagalba neduoda laukiamų rezultatų. Vaikai iš specialiosios mokyklos gali pereiti į bendrojo lavinimo mokyklą.

3.4. TAUTINIŲ MAŽUMŲ VAIKŲ IR JAUNIMO UGDYMAS 

    Lietuvoje veikia tautinių mažumų ikimokyklinio ugdymo institucijos ir visų pakopų bendrojo lavinimo mokyklos, kurios ugdymo procesą organizuoja pagal bendruosius šios koncepcijos principus. Jose sudaroma galimybė vaikams ir jaunimui įsigyti savąja tautine kultūra paremtą bendrąjį išsilavinimą, dalį dalykų dėstant jų gimtąja kalba. Kartu ši mokykla padeda vaikams ir jaunimui integruotis į Lietuvos kultūrą, Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimą. Šiose mokyklose vartojami Lietuvoje parengti vadovėliai bei Kultūros ir švietimo ministerijos aprobuoti užsienio vadovėliai. Viena iš dėstomų šiose mokyklose kalbų yra valstybinė lietuvių kalba, kurios mokinys, baigdamas mokyklą turi būti išmokęs tiek, kad galėtų tęsti mokslą (taip pat studijuoti aukštojoje mokykloje) dėstomąja valstybine kalba.
    Tautinių bendruomenių iniciatyva gali būti steigiamos šeštadieninės (sekmadieninės) mokyklos.

4. PROFESINIS JAUNIMO UGDYMAS 

    Profesinis jaunimo ugdymas yra integrali nuoseklaus švietimo sistemos grandis, teikianti galimybę įgyti pirminį profesinį išsilavinimą darbui įvairiose ūkinės ir kultūrinės veiklos srityse. Koncepcijoje aptariami tik bendrieji jos bruožai.
    Pagrindiniai profesinio ugdymo uždaviniai yra:
    sudaryti jaunimui galimybę įgyti profesinį bei bendrąjį kultūrinį išsilavinimą, atitinkantį šiuolaikinį mokslo, technikos ir kultūros lygį bei pasirinkti profesinės veiklos sričiai keliamus reikalavimus;
    ugdyti nusiteikimą nuolatos tobulinti profesinę kvalifikaciją, rūpintis savo kultūrine branda, siekti prasmingos ir įvairiapusės asmenybės sklaidos.
    Daugelis šiuolaikinių profesinės veiklos sričių reikalauja išsamių bendrojo lavinimo žinių, socialinės ir kultūrinės brandos, nuolatinio profesinės kvalifikacijos tobulinimo, atsižvelgiant į sparčią technikos ir technologinių procesų kaitą. Dėl to: a) vengiama pernelyg ankstyvo moksleivių profesinio rengimo (paprastai jo pradžią nukeliant po privalomojo mokymosi laikotarpio), b) siekiama suteikti moksleiviams gana išsamius teorinius bendrojo ir profesinio išsilavinimo pagrindus, sudarant galimybę lengviau persikvalifikuoti, lanksčiau prisitaikyti prie tolydžio kintančių gamybos ir darbo rinkos sąlygų.
    Profesinio rengimo sistema yra glaudžiai susijusi su kultūrine, ekonomine sfera, o jos veiklos rezultatai tiesiogiai veikia socialines gyvenimo sąlygas. Tad būtinas bendras požiūris derinant socialinių partnerių – valstybės, darbdavių, darbininkų interesus. Socialiniai partneriai dalyvauja, nustatant strateginius jaunimo profesinio ugdymo tikslus, turinį, metodus ir formas, koordinuojant ir vertinant profesinio ugdymo įstaigų veiklą, priimant sprendimus dėl jų steigimo, reorganizavimo bei likvidavimo. Siekiant laiduoti sklandžią socialinių partnerių veiklos koordinaciją, informuoti visuomenę, kuriama efektyvi informacijos sistema, kaupianti ir skleidžianti žinias apie darbo rinkos perspektyvas, profesinio rengimo, tobulinimosi ir persikvalifikavimo poreikius, profesinio ugdymo sistemos teikiamas paslaugas.
    Jaunimo profesinio ugdymo sistema apima profesines ir aukštesniąsias mokyklas (kolegijas). Profesinės mokyklos rengia kvalifikuotus darbininkus bei įvairių aptarnavimo, verslo, kultūros sričių darbuotojus. Aukštesniosiose mokyklose rengiami specialistai, tarnautojai su aukštesniuoju išsilavinimu įvairioms gamybos, aptarnavimo ir kultūros sritimis, taip pat būsimieji individualūs verslininkai. 

4.1. PROFESINĖS MOKYKLOS 

    Profesinių mokyklų sistema apima įvairaus profilio ir akademinio lygio valstybines bei nevalstybines profesines mokyklas. Valstybinės mokyklos yra pavaldžios Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijai arba kitoms ministerijoms (departamentams). Šalia profesinių mokyklų, turinčių formaliojo švietimo įstaigų statusą, gali veikti įvairios neformaliojo profesinio ugdymo funkcijas atliekančios įstaigos, kurių steigėjai gali būti juridiniai ir fiziniai asmenys.
    Į profesines mokyklas paprastai priimami ne jaunesni kaip 16 metų moksleiviai. Išimties tvarka į kai kurias iš jų priimama ir nuo 15 metų. Prie profesinių mokyklų gali būti steigiamos jaunimo mokyklos, priimančios jaunesnius nei 16 metų moksleivius. Profesinėse mokyklose įgyvendinamos įvairios profesijos įsigijimo programos, besiskiriančios trukme, skirtos įvairaus amžiaus ir išsilavinimo jaunimui.
    1. Pagrindinė profesijos įsigijimo programa skiriama jaunuoliams, ne jaunesniems kaip 16 metų, baigusiems pagrindinę mokyklą. Mokslas trunka 2-3 metus. Jie čia įgyja atitinkamą profesinę kvalifikaciją ir bendrąjį išsilavinimą, reikalingą įstoti į atitinkamo profilio aukštąsias mokyklas.
    2. To paties amžiaus ir išsilavinimo jaunuoliams, nepageidaujantiems įsigyti bendrojo išsilavinimo, skiriama tik profesinės kvalifikacijos programa.
    3. Bendrojo lavinimo vidurinę mokyklą arba gimnaziją baigusiems jaunuoliams, norintiems įsigyti profesiją, skiriama iki 2 m. trukmės profesijos įsigijimo programa.
    4. Nebaigusiems pagrindinės mokyklos ir ne jaunesniems kaip 15 metų jaunuoliams skiriama 2 arba 3 metų profesijos įsigijimo programa. Profesinėje mokykloje sudaroma galimybė visiems norintiems įgyti pagrindinės bendrojo lavinimo mokyklos žinių. Kitiems moksleiviams profesinės mokyklos rengia pagrindinių bendrojo lavinimo disciplinų supaprastintas programas, supažindinančias moksleivius su nebaigto bendrojo lavinimo mokyklos koncentro turiniu.
    Organizaciniu požiūriu profesinės mokyklos gali įgyvendinti vieną, kelias ar visas išvardintas programas.
    Idant profesinių mokyklų tinklas būtų gerai tarpusavyje suderintų mokymo įstaigų sistema, užtikrinamas mokymo perimamumas tarp atitinkamų tipų mokyklų taip pat profesinių mokyklų ryšiai su bendrojo lavinimo vidurinėmis, aukštesniosiomis bei aukštosiomis mokyklomis.
    Koordinuojant profesinių mokyklų veiklą, dalyvauja trys socialiniai partneriai: valstybė, darbdaviai, dirbantieji. Valstybę atstovauja Kultūros ir švietimo ministerija bei švietimų skyriai, taip pat kitos ministerijos (departamentai), turinčios pavaldžių profesinių mokyklų; darbdavius – Pramonės ir prekybos, Žemės ūkio ir kiti Rūmai; dirbančiuosius – profesinės sąjungos. Sudaromos trišalės valdymo struktūros – Lietuvos profesinio rengimo taryba bei regioniniai profesinio rengimo komitetai. Socialiniai partneriai kartu derina profesinio mokymo finansavimą iš valstybės bei vietinio biudžeto ir fondų, nustato reikalavimus profesijoms bei įvertina kvalifikacijas. Be to, socialiniai partneriai, atsižvelgdami į darbo rinkos poreikius, reguliuoja priėmimą į mokyklas. Toks bendradarbiavimas yra profesinės mokyklos koncepcijos pamatas.
    Konkrečios profesinės mokyklos profilis, tipas, struktūra, mokymo trukmė joje nustatoma atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius, profesijų sudėtingumą, mokykloje teikiamą bendrojo ir profesinio išsilavinimo lygį, pedagogų kadrus, techninę bazę ir kt.
    Profesinės mokyklos dirba pagal programas, kurios yra aprobuojamos dalyvaujant visų suinteresuotų socialinių partnerių atstovams. Jos yra tvirtinamos Kultūros ir švietimo ministerijos arba nustatyta tvarka derinamos su ja.
    Ugdymo procesas profesinėje mokykloje apima teorinį mokymą bei praktinių profesinio darbo įgūdžių įsisavinimą. Teorinė mokymo dalis turi sudaryti galimybę moksleiviams įgyti arba plėsti: a) bendrąjį kultūrinį išsilavinimą, b) matematikos ir gamtos mokslų pagrindus, c) žinias apie darbo pasaulį (socialiniai, ekonominiai, teisiniai, psichologiniai, medicininiai aspektai), d) bendruosius profesijos bei veiklos srities teorinius pagrindus (įskaitant informatiką), e) konkrečios profesinės veiklos (specialybės) specifiką perteikiančias žinias.
    Galimi keli skirtingi mokymo proceso organizavimo būdai: 1) moksleivis sudaro sutartį su įmone ir praktinį mokymąsi atlieka įmonėje; 2) po pirmųjų mokslo metų profesinėje mokykloje, mokyklai tarpininkaujant, sudaro sutartį su licenciją gavusia įmone ir joje tęsia praktinį mokymąsi; 3) praktinis mokymas vyksta praktinio mokymo centruose, kuriuose sudaromos sąlygos, panašios į darbo sąlygas įmonėse. Visais tais atvejais teorija išmokstama mokykloje. Taigi mokykla atsakinga už teorinį parengimą, o įmonė (centras) – už praktinį mokymą; 4) teorinis ir praktinis mokymas vyksta mokykloje. Šiuo atveju praktinis kvalifikacinis egzaminas laikomas tik įgijus praktinio darbo patirtį; 5) gamykla (įmonė) gali turėti savo mokyklą, kur moksleiviai įgyja ir reikalingų teorinių žinių, ir praktinių darbų įgūdžių.
    Profesinėse mokyklose plačiai naudojamas modulinis mokymas, įgalinantis lanksčiai organizuoti mokymo procesą, greičiau prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos poreikių, technikos ir technologijos pažangos. Norint gauti kvalifikacijos pažymėjimą, reikia išlaikyti teorinį ir praktinį kvalifikacinius egzaminus. Kvalifikacines komisijas sudaro socialiniai partneriai. Teorinis egzaminas laikomas mokykloje. Praktinis egzaminas laikomas įmonėse arba praktinio mokymo centruose. Kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą išduoda Pramonės ir prekybos, Žemės ūkio ir kiti Rūmai. Profesinėje mokykloje išlaikyti kai kurių bendrojo lavinimo dalykų egzaminai gali būti įskaitomi kaip baigiamieji vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos egzaminai, jeigu Kultūros ir švietimo ministerija pripažįsta, kad minėtų dalykų mokymo programos profesinėje mokykloje atitinka viduriniam išsilavinimui keliamus reikalavimus. 

4.2. AUKŠTESNIOSIOS MOKYKLOS

    Aukštesniųjų mokyklų (kolegijų) tikslas – suteikti jaunimui aukštesnįjį išsilavinimą, sudaryti galimybes tapti gerais specialistais, tarnautojais, pilietiškai brandžiais žmonėmis. Šie specialistai gali savarankiškai dirbti ūkio ir kultūros srityse, asistuoti specialistams, turintiems aukštąjį išsilavinimą. Studijos aukštesniojoje mokykloje trunka iki 4 metų ir baigiamos valstybiniais egzaminais arba diplominio projekto gynimu.
    Aukštesniosios mokyklos gali būti valstybinės ir nevalstybinės. Aukštesniųjų mokyklų struktūrą, specialybių nomenklatūrą, ugdymo turinį ir trukmę reglamentuoja švietimo registras. Registrą sudarant, dalyvauja socialiniai partneriai. Jie atsižvelgia į Lietuvos ūkio struktūrą bei jos raidos perspektyvines tendencijas, darbo rinkos poreikius ir prognozuojamus jos pokyčius, taip pat reikalavimus, keltinus atitinkamų profesijų specialistus rengiančioms mokykloms. Pagal moksleiviams teikiamo išsilavinimo lygį aukštesniosios mokyklos užima tarpinę vietą tarp vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą teikiančių mokyklų. Todėl aukštesniųjų mokyklų veikla itin glaudžiai siejama su aukštųjų, profesinių ir vidurinių bendrojo lavinimo mokyklų veikla. Aukštesnioji mokykla gali būti asocijuota su atitinkama aukštąja mokykla arba turėti asocijuotą profesinę mokyklą. Užtikrinamas ugdymo turinio perimamumas tarp aukštesniųjų, profesinių, vidurinių bendrojo lavinimo ir aukštųjų mokyklų. Į aukštesniąsias mokyklas priimami asmenys, turintys vidurinį išsilavinimą.
    Skatintina aukštesniųjų mokyklų iniciatyva sudaryti asociacijas ir derinti savo mokymo programas su atitinkamo profilio aukštosiomis mokyklomis, panaudoti mokymo bazę bendriems aukštesniosios ir aukštosios mokyklos tikslams ir kitos bendradarbiavimo formos. Studentams gali būti sudaryta galimybė pereiti iš aukštesniosios mokyklos į aukštąją ir atvirkščiai. Perėjimo sąlygas ir tvarką nustato pačios mokymo institucijos.
    Laiduojant glaudžią aukštesniųjų mokyklų sąveiką su gamybos, komercijos, aptarnavimo, aukštojo mokslo sferomis, kuriamos koordinuojančios institucijos iš aukštesniųjų bei aukštųjų mokyklų, Kultūros ir švietimo ministerijos, Pramonės ir prekybos, Žemės ūkio, Amatų rūmų, Profesinių sąjungų atstovų.
    Priklausomai nuo konkrečios profesijos specialistų rengimui keliamų reikalavimų mokslas aukštesniosiose mokyklose gali trukti nuo dvejų iki ketverių metų. Aukštesniosios mokyklos ugdymo turinį sudaro bendrieji kultūros, fundamentalieji, veiklos srities ir specialieji dalykai. Bendrųjų kultūros ir fundamentaliųjų dalykų turinys yra santykinai pastovus. Specialiųjų dalykų turiniui būdingas dinamiškumas, kurį sąlygoja mokslinė, techninė, technologinė pažanga, kintantys ūkio poreikiai. Aukštesniosios mokyklos, atsižvelgdamos į bendruosius asmenybės ugdymo tikslus bei specifinius profesinio rengimo uždavinius, rengia konkrečius ugdymo turinio projektus, derindamos juos su suinteresuotais socialiniais partneriais bei teikia tvirtinti (derinti) Kultūros ir švietimo ministerijai.
    Aukštesniosios mokyklos ugdymo procesas organizuojamas derinant studentų teorinį ir praktinį mokymą. Plačiai taikomas modulinis mokymas, įvairios studentų savarankiško darbo formos. Ugdymo procesas vyksta studijų principu. Asmenys, besimokantys aukštesniosiose mokyklose (kolegijose) turi studento statusą. Aukštesniosios mokyklos įstatymų nustatyta tvarka gali rengti studentus bakalauro akademiniam laipsniui, kurį suteikia aukštosios mokyklos. Moksleivių bendrojo ir profesinio pasirengimo lygį įvertina valstybinės baigiamųjų egzaminų komisijos, kurios sudaromos bendru visų suinteresuotų socialinių partnerių susitarimu.