Aukštasis mokslas yra aukščiausia Lietuvos nuosekliojo švietimo sistemos grandis. Pagrindinis aukštųjų mokyklų uždavinys – suteikti studentams aukštąjį išsilavinimą, mokslinius bendrosios ir profesinės kultūros pagrindus, įgalinančius kūrybiškai, profesionaliai dirbti įvairiose ūkinės ir kultūrinės veiklos srityse. Jos rengia studentus profesinei veiklai, reikalaujančiai mokslinių metodų ir žinių taikymo arba aukšto meninio meistriškumo. Svarbus aukštųjų mokyklų uždavinys – sudaryti sąlygas asmenims, jau turintiems aukštąjį išsilavinimą, tobulintis, pakeisti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują, tenkinti dvasinius poreikius, tiesiogiai nesusijusius su profesine veikla.
    Aukštojo mokslo sistemoje įgyvendinamas studijų ir mokslo ar kitos kūrybinės veiklos vienovės principas, pedagoginis darbas tikslingai derinamas su mokslininkų rengimu, moksline tiriamąją ar menine veikla. Aukštosios mokyklos yra savarankiški laisvos mokslinės minties centrai, reikšmingi mokslo ir kultūros židiniai, lemiantys Lietuvos mokslo, technikos, kultūros raidą, įtakojantys demokratinius visuomenės procesus. Aukštosiose mokyklose kuriama demokratiško bendravimo ir bendradarbiavimo aplinka.
    Turėdamos įstatymų apibrėžtą autonomiją, aukštosios mokyklos vadovaujasi atvirumo principu, numatančiu naujų mokslo ir meno idėjų, metodų kūrimą, perėmimą ir plėtotę, reagavimą į visuomenės poreikius, studijų, programų atnaujinimą, laisvą keitimąsi studentais ir profesoriais su kitomis aukštosiomis mokyklomis, dalyvavimą tarptautinėse bendradarbiavimo programose.
    Aukštosios mokyklos veikia pasaulio ir Lietuvos mokslo, kultūros bei ekonomikos santykių kontekste. Priklausomai nuo jo keičiasi studijų turinys, veiklos formos, santykiai su valstybe. Nuolatinis atsinaujinimas vyksta konkurencijos, laisvos iniciatyvos, saikingo valstybinio reguliavimo pagrindu. Šios prielaidos sąlygoja aukštojo mokslo struktūros, studijų bei aukštojo mokslo įsigijimo variantų įvairovę.

    Lietuvoje veikia valstybinės ir nevalstybinės, universitetinės ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos. Aukštosios mokyklos akademinį statusą daugiausia lemia joje teikiamo bendrojo lavinimo ir specializuoto profesinio mokymo lygis ir santykis, mokslinių tyrimų ar meninės veiklos pobūdis, mastas ir lygis, visuomeninis pripažinimas, taip pat šių veiksnių sąlygojama mokyklos teisė teikti kvalifikacinius ir mokslo laipsnius bei vardus. Valstybinių ir nevalstybinių aukštųjų mokyklų akademinį statusą nustato ir peržiūri valstybė. Universitetuose plėtojami fundamentalieji moksliniai tyrimai, o neuniversitetinėse aukštosiose mokyklose vyrauja taikomieji tyrimai. Šiais tikslais aukštojo mokslo institucijose kuriamos savarankiškos mokslinės struktūros (laboratorijos, institutai, tyrimų centrai ir kt.). Plėtodamas fundamentaliuosius ir taikomuosius tyrimus, aukštosios mokyklos bendradarbiauja su valstybiniais mokslo institutais.
    Nevalstybines aukštąsias mokyklas gali steigti privatūs asmenys, visuomenės ir kitos nevalstybinės organizacijos. Pereinamajame etape nevalstybinėse aukštosiose mokyklose parengtų kai kurių sričių specialistų (mokytojų, teisės, medicinos, farmacijos ir veterinarijos) profesinės kvalifikacijos suteikimo klausimus sprendžia valstybė.
    Atskirų valstybinių aukštojo mokslo institucijų grupę sudaro aukštosios karo ir policijos mokyklos (akademijos), kurių veiklą reglamentuoja ne tiktai švietimo ir mokslo sferas reguliuojantys įstatymai, bet ir specialūs įstatymai (statutai). Lietuvoje veikia aukštosios dvasininkų rengimo mokyklos (seminarijos). Jos remiasi Konstitucijos įteisintais Bažnyčios ir Valstybės santykių principais. Teologijos studijos galimos ir valstybinėse aukštosiose mokyklose Bažnyčios hierarchų ir šių institucijų tarpusavio susitarimu.
    Lietuvoje veikia universitetai ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos. Universitetų veiklos pagrindas yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildantys universitetinis mokymas ir fundamentalūs moksliniai tyrimai. Jie remiasi aukščiausia dėstytojų ir mokslininkų kompetencija, plačiomis informacinėmis ir mokymo galimybėmis bei šiuolaikine moksline baze. Universitetų doktorantūra aprėpia įvairias mokslo šakas. Skiriami tradiciniai ir specializuoti (technikos, technologijos, pedagogikos ir kt.) universitetai. Tradiciniuose universitetuose vyrauja humanitariniai ir gamtos mokslai, o technologijos ir technikos profilio universitetuose – humanitarizuoti inžineriniai mokslai.
    Neuniversitetinės aukštosios mokyklos yra palyginti glaudžiai susijusios su viena ar kita kultūros ir mokslo šaka, konkrečia praktinės veiklos sritimi.
    Universitetuose paprastai vyksta visų trijų pakopų studijos. Neuniversitetinės aukštosios mokyklos gali būti trijų, dviejų ir vienos pakopos lygio. Dviejų ir vienos pakopos institucijos gali būti tiek savarankiškos struktūros, tiek subordinuotos aukštesnio lygio institucijų sudėtyje. Galimi įvairūs šių institucijų asocijuoti ryšiai.

    Priėmimas į valstybines aukštąsias mokyklas neribojamas arba vyksta konkurso tvarka, kai norinčių studijuoti yra daugiau nei priimama. Aukštosios mokyklos gali rengti stojamąjį egzaminą ar kitaip patikrinti stojančiųjų žinias, praktinio ar kūrybinio darbo įgūdžius. Į pirmąją studijų pakopą turi teisę stoti kiekvienas asmuo, turintis brandos atestatą arba kitą lygiavertį dokumentą, liudijantį vidurinį išsilavinimą. Nustatydamos stojamuosius reikalavimus, aukštosios mokyklos remiasi valstybiniais reikalavimais abitūros egzaminams. Į aukštesnes studijų pakopas priimami asmenys, turintys aukštųjų mokyklų nustatytą tam tikrų žinių ir įgūdžių minimumą. Aukštųjų mokyklų mokymo programos orientuojamos į asmenybės, savarankiškai veikiančios besikeičiančioje aplinkoje, reikmes. Programos (curriculum) yra lanksčios ir nuolat atnaujinamos, skatinančios pačius studentus projektuoti savo studijas. Studentų žinių vertinimo sistema grindžiama tarptautinėje praktikoje taikomais principais.
    Aukštosiose mokyklose gali vykti vienos, dviejų ir trijų pakopų studijos, kurias sėkmingai baigus suteikiami atitinkamai bakalauro, magistro arba jiems prilygstantys kiti kvalifikaciniai laipsniai ir daktaro mokslo laipsnis. Kvalifikaciniai laipsniai nusako išsilavinimo ir profesinės kvalifikacijos lygį ir suteikia teisę studijuoti aukštesnėje studijų pakopoje arba imtis profesinės veiklos. Pagrindinis pirmosios pakopos tikslas – bazinis išsimokslinimas. Šios pakopos programa apima bendrųjų teorinių, specialiųjų teorinių ir praktinių dalykų modulius. Specialiųjų teorinių ir praktinių dalykų moduliai suteikia galimybę konkretizuoti studijų kryptį. Studijos pirmoje pakopoje trunka iki 4 metų. Sėkmingai baigus studijas, suteikiamas bakalauro kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesinė kvalifikacija. Profesinei kvalifikacijai įgyti tose srityse, kuriose kvalifikacinius klausimus reguliuoja valstybė, būtina išlaikyti valstybinį egzaminą. Aukštosios mokyklos bakalauro kvalifikacinį laipsnį gali suteikti ir specialiai pasirengusiems aukštesniųjų mokyklų absolventams.
    Magistratūros programa sudaryta iš teorinių ir specialiųjų dalykų pagilintų modulių bei tarpdisciplininių kursų. Pagrindinis magistratūros studijų bruožas – programos, atveriančios galimybes individualizuoti studijas laisvai pasirenkant kursus, savarankiško studentų mokslinio darbo įgūdžių įtvirtinimas. Universitetų magistratūra siūlo platų teorinių modulių ir tarpdisciplininių kursų spektrą. Neuniversitetinių institucijų magistratūros moduliai ir kursai pasižymi siauresne profesine orientacija. Studijos magistratūroje trunka iki 3 metų. Magistratūra baigiama magistro disertacijos arba kitų darbų gynimu. Kai kuriose valstybės reglamentuojamose srityse su magistro laipsnių susijusiai profesinei kvalifikacijai patvirtinti gali būti reikalingas valstybinis egzaminas. Baigus antrąją studijų pakopą gali būti suteikiami ne tik magistro, bet ir kitokie, pvz., diplomuoto inžinieriaus, kvalifikaciniai laipsniai.
    Doktorantūros – aukščiausios studijų pakopos – tikslas yra parengti aukščiausios kompetencijos mokslininkus ir pedagogus. Doktorantūra trunka ne daugiau kaip 5 metus ir apima šių dalykų studijas ir disertacijos rengimą.

    Teisiniu atžvilgiu aukštųjų mokyklų veikla grindžiama Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymu, įtvirtinančiu svarbiausius aukštųjų mokyklų veiklos ir jų santykių su valstybe principus. Kūrybinis, tiriamasis bei pedagoginis aukštųjų mokyklų darbas yra nepriklausomas nuo politinės, ideologinės ir ekonominės valdžios. Aukštosios mokyklos veikia valstybės vykdomosios valdžios reguliavimo ir koordinavimo sferoje, tačiau visiškai savarankiškai sprendžia savo statutais numatytus vidaus gyvenimo-valdymo, studijų ir mokslinio bei meninės veiklos organizavimo, finansų tvarkymo ir kitus klausimus. Aukštųjų mokyklų statutai turi įstatymo galią. Aukštųjų mokyklų autonomija brandina akademines bendrijas, garantuojančias savo narių akademines teises ir laisves, pajėgiančias tenkinti su aukštuoju mokslu susijusius visuomenės poreikius.
    Pagrindiniai valstybinio aukštojo mokslo reguliavimo svertai yra valstybinių aukštųjų mokyklų dalinis finansavimas ir studijų institucijų akreditacija ir licencijavimas. Finansavimą aukštosioms mokykloms valstybė skiria, atsižvelgdama į specialistų poreikį ir valstybinius mokslo bei kultūros prioritetus. Mokestis už aukštąjį mokslą gali būti įvestas tik sukūrus specialius stipendijų ir lengvatinių kreditų (paskolų) fondus socialiai remtiniems studentams. Akreditacijos tikslas - įvertinti aukštojo mokslo institucijos sugebėjimus teikti kvalifikacinius ir mokslo laipsnius tarptautinio lygiavertiškumo ir pripažinimo kontekste. Akreditacijos metu aukštosioms mokykloms suteikiama teisė rengti specialistus, plėtoti mokslinius tyrimus ir išduoti valstybės pripažintus diplomus bei pažymėjimus aukštosios profilį atitinkančioje srityje. Aukštąsias mokyklas akredituoja Vyriausybė Lietuvos mokslo tarybos teikimu. Teisė rengti specialistus, išduoti diplomus ar pažymėjimus, nenumatytus aukštosios mokyklos steigimo arba akreditacijos sąlygomis, įgyjama Vyriausybės nustatyta tvarka, gavus atitinkamą licenciją.

6. SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMAS

    Suaugusiųjų švietimas yra didžiausia permanentinės švietimo sistemos dalis, apimanti asmenis, paprastai vyresnius kaip 18 metų ir nesimokančius nuosekliojo švietimo mokyklų sistemoje (3 pav.). Suaugusiųjų švietimui būdingas savanoriškas lavinimosi sričių pasirinkimas bei specifiniai ugdymo metodai.
    Suaugusiųjų švietimas nėra vien tik jaunimo švietimo sistemos tąsa. Jis leidžia, asmeniui apsisprendus ir pasiruošus, pradėti nuo bet kurio išsilavinimo lygio lavintis nauja kryptimi ir tą lavinimąsi tęsti. Šios sistemos paskirtis yra dvejopa. Viena, turint tą patį tikslą – asmenybės fizinių, dvasinių ir psichinių galių plėtotę, suaugusiųjų švietimas leidžia asmeniui plėtoti savo galimybes pasirinktoje profesinės veiklos srityje. Kita vertus, jis leidžia suaugusiam žmogui dėl visuomeninių aplinkybių arba dėl individualių paskatų keisti savo veiklos kryptį, profesiją. Pastaroji aplinkybė suteikia naują atspalvį suaugusiųjų švietimui – moralinį, suprantamą kaip visuomenės paramą asmeniui, negalėjusiam anksčiau pasirinkti profesijos pagal sugebėjimus ir polinkius. Jam sudaroma galimybė antrąjį kartą pasirinkti savo veiklos kryptį. Mažųjų Europos šalių, neturinčių didesnių gamtinių resursų, patirtis rodo, jog ypač svarbus yra profesinio suaugusiųjų švietimo paslankumas. Poreikis prisitaikyti prie nuolat kintančios ekonominės raidos ir tarpvalstybinis profesinis suderinamumas sąlygoja dažną asmenų profesinės veiklos krypties kaitą. Valstybės priedermė – remiantis suaugusiųjų švietimu, sudaryti palankiausias sąlygas tokiai kaitai. Šiai kaitai reikia atitinkamo asmens bendrojo pasiruošimo, noro ir drąsos tai padaryti. Toks asmens ugdymas taip pat yra suaugusiųjų švietimo tikslas.
    Pagrindinės švietimo įstaigos (4 pav.), kuriose vyksta formalusis mokymasis, yra suaugusiųjų kursai (klasės) bendrojo lavinimo mokyklose, profesinių mokyklų, kolegijų ir aukštųjų mokyklų specialūs skyriai suaugusiems (dieniniai, vakariniai, neakivaizdiniai) arba savarankiškos mokymosi įstaigos – suaugusiųjų bendrojo lavinimo mokyklos, švietimo centrai, persikvalifikavimo centrai ir pan. Toks mokymasis gali vykti ir kitose valstybės pripažintose suaugusiųjų švietimo įstaigose ir mokymo įmonėse, tiek valstybinėse, tiek nevalstybinėse. Formalųjį mokymąsi reglamentuoja valstybės švietimo registras. Formaliojo mokymosi įstaigose gali būti dirbantieji perkvalifikuojami arba tobulinama jų kvalifikacija. Skatinamas naujų programų kūrimas neformaliajam mokymuisi ir tokio švietimo organizavimas formaliojo mokymosi įstaigose. Suaugusiųjų formaliojo švietimo sistema apima įvairaus lygio švietimo įstaigas, o perėjimai iš vieno jos lygio į kitą reglamentuojami nustatyta tvarka. Suaugusiųjų formaliojo švietimo sistema laiduoja tą patį išsilavinimo lygį, kaip ir nuosekliojo švietimo sistema, todėl galimi perėjimai tame pačiame lygyje iš vienos sistemos mokymo įstaigos į kitos sistemos mokymo įstaigą.
    Neformalusis suaugusiųjų švietimas apima visas į valstybės švietimo registrą neįtrauktas švietimo rūšis – bendrąjį lavinimąsi, jei jo apimtis nesudaro reglamentuoto modulio, pomėgių ugdymą, bendrą savišvietą. Tokį švietimąsi skatina tiek socialiniai poreikiai (kvalifikacijos tobulinimas, profesinės kompetencijos stoka), nepriklausomai nuo to, kas tą poreikį sužadino ar inicijavo, tiek ir asmens saviraiškos poreikis – profesinis lavinimasis, juridinis, politinis, kultūrinis švietimasis, pomėgių ugdymas ir pan. Neformalųjį švietimą teikia valstybinės ar nevalstybinės oficialiai įregistruotos švietimo įstaigos, klubai, bibliotekos, muziejai, sąjungos ir organizacijos.
    Akcentuotinos dvi formalaus ir neformalaus suaugusiųjų švietimo dalys: tiesiogiai su darbo rinkos poreikiais susijęs suaugusiųjų mokymasis ir valstybės remiamų socialinių grupių švietimas. Pirmoji dalis – bedarbių mokymas ir dirbančiųjų mokymasis darbdavio iniciatyva – išsiskiria savo specifiniais tikslais (pirmiausia siekia kuo geresnio prisitaikymo prie darbo rinkos sąlygų) ir finansavimu. Bedarbių mokymąsi finansuoja darbo biržos, o darbdaviai apmoka jiems reikalingų darbininkų mokymąsi. Mokymasis gali būti formalusis ir neformalusis. Mokomasi pagal sutartis tarp darbo biržos, darbdavių ir švietimo įstaigų. Mokomasi valstybinėse ir nevalstybinėse švietimo įstaigose, tarp jų ir specializuotose perkvalifikavimo įstaigose konkurencijos pagrindu. Šioje suaugusiųjų švietimo srityje valstybė skatina visų tipų valstybinių mokymo įstaigų aktyvų dalyvavimą tiek ruošiant programas, tiek jas įgyvendinant. Antroji išskirtinė suaugusiųjų švietimo dalis – valstybės remiamų socialinių grupių švietimas. Tokioms grupėms priklauso invalidai, privalomosios karo tarnybos kariai, imigrantai, nuteisti asmenys. Švietimas gali būti formalusis ir neformalusis, turėti savo specifinius tikslus, pvz., imigrantų pradinę adaptaciją, ruošimą podemobilizacinei darbinei veiklai ir pan. Formaliojo suaugusiųjų švietimo turinys reglamentuojamas švietimo registro reikalavimu programoms, atskiroms disciplinoms ir jų dalims (moduliams) bei šio registro kvalifikacinių reikalavimų. Neformaliojo švietimo turinys nereglamentuojamas, jei jo nedraudžia valstybės įstatymai. Neformaliojo švietimo skiriamasis bruožas – aktyvi jo dalyvių veikla rengiant programas, nustatant jų trukmę ir turinį. Formalusis mokymasis baigiamas valstybės pripažįstamo dokumento išdavimu arba atskiros reglamentuotos programos dalies – modulio baigimo pažyma. Modulinis formalusis mokymasis leidžia racionaliai pagal savo galimybes pasirinkti mokymosi tempą ir modulių seką, kuri reikalinga siekiant įgyti norimą formaliojo išsilavinimo lygį arba specialybę. Suaugusiųjų švietimo programos ir ugdymo turinys derinamas prie suaugusiųjų išsilavinimo lygio ir jų patirties. Tokį derinimą atlieka suaugusiųjų švietimo įstaigų dėstytojai.
    Formaliojo suaugusiųjų švietimo sistemos mokytojai (dėstytojai) turi turėti ne mažesnę kvalifikaciją, kaip atitinkamo lygio nuosekliojo švietimo sistemos mokytojai (dėstytojai). Jie rengiami laikantis bendrųjų pedagogų rengimo nuostatų. Šiai sistemai pedagogai gali būti rengiami ir specializuotai. Suaugusiųjų švietimui rengiami bibliotekų, muziejų ir klubų darbuotojai. Formalųjį suaugusiųjų švietimą valstybė remia taip, kad praktiškai jis būtų prieinamas visiems. Neformalųjį valstybė skatina ir iš dalies finansuoja. Sąlygos, kurių reikia valstybės paramai gauti, reglamentuojamos.

    Lietuvos švietimo bei visuomenės atsinaujinimo tikslai gali būti sėkmingai įgyvendinami tiktai parengus pedagogus, gebančius kuo geriau išplėtoti ugdytinio prigimtines fizines, psichines ir dvasines galias, sudaryti sąlygas laisvai skleistis jo individualybei ir tobulėti asmenybei. Todėl svarbiausia, kad būsimieji pedagogai būtų kūrybingos asmenybės – žmogaus ugdytojai, o ne vien tiktai dalykinių žinių perteikėjai. Jie turi gebėti ugdytinio ir pedagogo sąveiką grįsti dialogu, tolerancija, pagarba, teisingumu, reiklumu, kūrybiškumu. Lietuvos švietimo įstaigų pobūdį, ugdymo tikslų ir uždavinių įgyvendinimo būdus lemia pedagogai, jų vertybinės nuostatos ir profesinė kompetencija. Siekdama, kad visų lygių ir pakopų švietimo įstaigų pedagogai būtų brandžios kultūros, dorovės, pilietinės sąmonės, inteligencijos, pedagoginės, dalykinės ir mokslinės kompetencijos.
    Pedagogų rengimą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, Mokslo ir studijų įstatymas bei poįstatyminiai aktai. Šiame dokumente aptariamos pedagogų rengimo, jų tobulinimosi ir persikvalifikavimo pagrindinės nuostatos.
    Švietimo sistemai gali būti specializuotai rengiami šie pedagogai: ikimokyklinio ugdymo pedagogai; pradinių klasių mokytojai; dalykų mokytojai (bendrojo lavinimo mokyklos II ir III pakopoms bei gimnazijai); profesijų mokytojai ir dėstytojai (amatų, profesinėms, aukštesniosioms mokykloms); sutrikusio vystymosi asmenų ugdymo pedagogai (visų amžiaus grupių mokymo įstaigoms); socialiniai pedagogai; pedagogai tautinių mažumų mokykloms; pedagogai aukštosioms mokykloms; pedagogai suaugusiųjų švietimo sistemai.

    Pedagogus rengia pedagoginio profilio aukštesniosios ir aukštosios mokyklos, kurioms tokią teisę suteikia Kultūros ir švietimo ministerija. Teisė rengti pedagogus gali būti suteikiama ir kitų aukštųjų mokyklų atskiriems fakultetams. Specialybių ir pedagogų poreikį tiria Kultūros ir švietimo, Socialinės apsaugos ministerijos bei pačios pedagogus rengiančios įstaigos. Pedagogų rengimas yra keturių pakopų:

1. studijos aukštesniojoje pedagoginėje mokykloje;

2. studijos aukštojoje mokykloje (bakalauro laipsniui gauti);

3. magistratūra;

4. doktorantūra.

    Studijoms į aukštesniąsias ir aukštąsias pedagogines mokyklas priimama pagal bendrąsias stojimo į aukštesniąsias mokyklas taisykles, tačiau specialiais testais papildomai patikrinama, ar turi stojantysis būsimajam pedagogui būtinų vertybinių nuostatų.
    I pakopoje pedagogai rengiami aukštesniosiose pedagoginėse mokyklose, kurios gali būti asocijuotos su aukštosiomis mokyklomis. Į šias mokyklas priimami asmenys, turintys bendrąjį vidurinį išsilavinimą arba kitos specialybės aukštąjį išsilavinimą. Mokymosi trukmė – 3-4 metai. Mokymosi forma – dieninis mokymasis, kuris baigiamas valstybiniais egzaminais. Baigusieji aukštesniąsias mokyklas gali dirbti ikimokyklinio ugdymo, pradinių ir pagrindinių, kai kuriais atvejais ir vidurinių mokyklų pedagogais arba tęsti studijas aukštojoje pedagoginio profilio mokykloje.
    II pakopoje rengiami visų specialybių pedagogai. Į II pakopos studijas priimami asmenys, turintys vidurinį išsilavinimą arba kitos specialybės aukštąjį (nepedagoginį) išsilavinimą. Studijų trukmė – 4-5 metai. Studijų forma: baigusiems vidurines mokyklas – tik dieninė, baigusiems panašios specialybės aukštesniąsias mokyklas – dieninė, vakarinė, neakivaizdinė studijų formos. Studijos baigiamos valstybiniais egzaminais. Baigusieji II pakopos studijas įgyja teisę dirbti bendrojo lavinimo vidurinėse ir jų lygį atitinkančiose profesinėse mokyklose arba tęsti studijas magistratūroje.
    III pakopoje (magistratūroje) gali tęsti studijas visų specialybių pedagogai bei švietimo vadybos specialistai. Į magistratūrą priimami asmenys, turintys bakalauro laipsnį ir paprastai bent vienerių metų pedagoginės veiklos patirtį. Studijų trukmė – 1-2 metai. Studijų forma nustato aukštoji mokykla. Studijos baigiamos magistro darbo gynimu. Baigusieji III pakopos studijas įgyja teisę dirbti gimnazijose bei aukštosiose mokyklose arba tęsti studijas doktorantūroje.
    IV pakopoje (doktorantūroje) rengiami aukščiausios kvalifikacijos pedagogai aukštosioms ir aukštesniosioms mokykloms. Įstojimo sąlygos, studijų trukmė ir tvarka reguliuojami įstatymų.
    Baigusiam bet kurią pedagogų rengimo pakopą absolventui įteikiamas diplomas, kuriame įrašoma įgyta specialybė(s) (specializacija) bei kvalifikacinis (mokslo) laipsnis. Pedagogams suteikiami šie kvalifikaciniai ir mokslo laipsniai:
    bakalauro – baigusiems II pedagogų rengimo pakopą;
    magistro – baigusiems III pedagogų rengimo pakopą;
    daktaro – baigusiems IV pedagogų rengimo pakopą;
    habilituoto daktaro.
    I-III pakopų studijas baigusiems absolventams pedagoginė kvalifikacija suteikiama nustačius jų įgytos kvalifikacijos atitikimą valstybiniams kvalifikaciniams reikalavimams, per vienerius metus įgijus praktinės pedagoginės patirties ir, esant reikalui, išklausius papildomus teorinius kursus. Valstybinius kvalifikacinius reikalavimus nustato Kultūros ir švietimo ministerija.
    Aukštos kvalifikacijos pedagogams, apgynusiems daktaro ar habilituoto daktaro disertaciją, valstybės nustatyta tvarka suteikiami pedagoginiai docento ar profesoriaus vardai.
    Nepedagoginio profilio aukštųjų mokyklų absolventai norimą pedagoginį išsilavinimą gali įgyti aukštosiose mokyklose, pagal akreditacijos sąlygas turinčiose teisę rengti pedagogus. Studijų trukmę (paprastai ne mažesnę kaip 1 metai) ir formą nustato aukštoji mokykla.
    Profesijos mokytojus gali rengti ir specializuotos nepedagoginės aukštosios mokyklos. Profesijos mokytojams būtinas profesinis išsilavinimas, darbo patirtis toje profesijoje ir pedagoginis išsilavinimas, kuris gali būti įgyjamas specializuotose licencijuotuose kursuose (studijose).
    Pedagogų rengimo studijų planus rengia pačios studijų įstaigos. Siekiama, kad kiekvienas studijas baigęs pedagogas galėtų dėstyti ne mažiau kaip dvi disciplinas. Kiekvienos pedagoginių specialybių grupės humanitarinių ir socialinių disciplinų, pedagogikos, psichologijos ir mokomųjų dalykų metodikos kursų apimtį bei pedagoginės praktikos trukmę nustato studijų įstaiga, suderinusi su Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija.

    Pedagogo kvalifikacinis tobulinimasis – nenutrūkstamas procesas, suaugusiųjų švietimo sudėtinė dalis. Mokymosi įstaiga, kurioje dirba pedagogas, sudaro tam reikiamas sąlygas. Per 5 metus pedagogui skiriamas ne mažiau kaip 2 mėnesių trukmės laikas, kuriuo metu gaudamas visą atlyginimą, jis laisvai pasirinktu būdu tobulina savo kvalifikaciją.
    Pedagogų kvalifikacinis tobulinimasis skirstomas į formalųjį ir neformalųjį. Formaliojo kvalifikacinio tobulinimosi formos yra šios: dėstomojo dalyko ir jo metodikos, pedagogikos, psichologijos, humanitarinių ir socialinių disciplinų kursai; tikslinės stažuotės.
    Kvalifikacinio tobulinimosi kursų užsakovas gali būti Kultūros ir švietimo ministerija, savivaldybių kultūros ir švietimo skyriai, mokyklos, profesinės pedagogų sąjungos. Kvalifikacinio tobulinimosi kursų programos yra lygiomis teisėmis siūlomos aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų, kvalifikacijos tobulinimo, mokslo centrų bei laisvai pedagogų pasirenkamos. Iš valstybės biudžeto finansuojamos tik Kultūros ir švietimo ministerijos patvirtintos kvalifikacinio tobulinimosi programos. Jas išklausę gauna ministerijos patvirtintos formos pažymėjimus.
    Pedagogai nuolat informuojami apie galimybes tobulinti savo profesinę kvalifikaciją.
    Neformalusis pedagogų kvalifikacinis tobulinimasis – tai savanoriška pedagogo saviugda, kurią skatina švietimo įstaigos, ir valstybė remia tiek, kiek kursų turinys atitinka mokyklos interesus.
    Pedagogo profesinio pasirengimo lygis nustatomas suteikiant kvalifikacinę kategoriją atestacijos metu. Norėdami nuolat tobulinti savo kvalifikaciją, pedagogai gali periodiškai atestuotis. Pagrindinis atestacijos principas – savanoriškumas. Atestacijos metu pedagogas turi galimybę objektyviai įvertinti savo profesionalumo lygį, gebėjimą atsinaujinti. Pedagogų atlyginimo dydis priklauso nuo įgytų kvalifikacinių kategorijų, kurių suteikimo tvarką nustato Kultūros ir švietimo ministerija.
    Kultūros ir švietimo ministerija nuolat tiria pedagogų poreikį. Su ja suderinusios aukštosios mokyklos ir kitos įstaigos, turinčios arba pasitelkiančios aukščiausiųjų kvalifikacijų pedagogus, organizuoja pedagogų persikvalifikavimo kursus.

    Švietimo valstybinio valdymo paskirtis – laiduoti švietimo sistemai keliamų tikslų įgyvendinimą. Valstybė valdo tik formalųjį švietimą. Aukštosios mokyklos turi valstybės suteiktą autonomiją. Nevalstybinių ir neformaliųjų švietimo įstaigų veikla reguliuojama įstatymų ir Vyriausybės nutarimų nustatyta tvarka. Švietimo valstybinio valdymo principai:
    1. Švietimo politiką reglamentuojančių valstybinių institucijų ir visuomenės iniciatyva kuriamų savivaldos institucijų veiklos derinimas. Abi pusės teikia projektus ir pasiūlymus, skatina kitas organizacijas ir privačius asmenis siūlyti projektus ir programas.

    2. Centralizuotai valdomas ne ugdymo procesas, bet ugdymo rezultatas. Valstybė reglamentuoja: profesijų registrą; būtinus reikalavimus mokymo programoms ir atskiriems jų moduliams, palikdama mokyklai ir savivaldybei galimybę nustatyti dalį ugdymo turinio; kvalifikacinius reikalavimus pedagogams, kuriuos nustatydama atsižvelgia į esančius pasaulinius standartus ir visuomenės poreikius, išreiškiamus profesinių organizacijų, tėvų bei darbdavių; mokymosi sąlygas, kurių laikymąsi prižiūri įvairių lygmenų inspekcija (globa, stebėjimas, kontrolė); įgytų žinių ir įgūdžių vertinimo kontrolę.
    3. Kiekvienas sistemos organizavimo lygmuo (ugdymo įstaiga – savivaldybės švietimo padalinys – ministerija) atsakingas už formaliojo švietimo sistemos funkcionavimą savo kompetencijos ribose. Ugdymo įstaiga atsako už: valstybės nustatytų švietimo standartų įgyvendinimą; optimalių mokymosi sąlygų sudarymą; nuolatinį ugdymo turinio ir metodų atnaujinimą; kultūrinių programų rengimą ir įgyvendinimą; pedagogų kūrybinės veiklos ir jų kvalifikacijos tobulinimo skatinimą. Ugdymo įstaiga laisvai disponuoja savo lėšų fondu programoms, inovacijoms ir iniciatyvoms remti.
    Savivaldybės švietimo padalinys atsako už: regioninių švietimo plėtotės programų rengimą ir įgyvendinimą; inspektavimo organizavimą; sąlygų optimaliam ugdymo įstaigų darbui sudarymą; galimybių pedagogų kvalifikacijos tobulinimui sudarymą.
    Vyriausybė (Kultūros ir švietimo ministerija) atsako už: valstybės švietimo politikos formavimą ir įgyvendinimą; valstybinės švietimo plėtotės programų rengimą ir įgyvendinimą; valstybinių švietimo standartų nustatymą ir jų įgyvendinimo kontrolę; švietimo finansavimo kriterijų ir metodikų nustatymą; optimalių mokymosi sąlygų tiesiogiai pavaldžiose ugdymo institucijose sudarymą; inspektavimo organizavimą; pedagoginių tyrimų skatinimą; pedagogų rengimą, kvalifikacijos tobulinimo koordinavimą, atestacijos rengimą.
    Seimas atsako už: Lietuvos švietimo sistemos pagrindų įteisinimą; strateginių švietimo plėtotės krypčių nustatymą; finansavimo dydžio atskiroms švietimo grandims nustatymą.
    Švietimo darbuotojams deramai atlyginama už darbą, atsižvelgiant į jų kvalifikacines kategorijas, finansiškai skatinant jų kūrybiškumą. Aukštasis mokslas ir neformalusis švietimas yra valstybės finansuojami iš dalies. Valstybė neapmokestina į švietimą investuojamų lėšų.

    Ugdant asmenį, būtina atsižvelgti į jo psichinę ir fizinę prigimtį bei užtikrinti jos normalią sklaidą. Ugdymo proceso racionalus organizavimas reikalauja jo mokslinio informacinio aprūpinimo.
    Psichologinio aprūpinimo paskirtis – palaikyti ugdymo įstaigoje palankią psichologinę atmosferą: stebėti ugdymo procesą, atpažinti galimus psichologinės įtampos šaltinius ir diagnozuoti jų priežastis, teikti konsultacinę ir korekcinę pagalbą. Tai atlieka valstybinės mokyklų psichologinės ir diagnostinės tarnybos, specialūs psichoterapiniai bei konsultaciniai centrai, individualiai konsultuojantys psichologai.
    Medicininio aprūpinimo paskirtis – kontroliuoti, ar ugdymo įstaigose sudaromos sąlygos sveikam darbui ir poilsiui, laiduoti medicininę priežiūrą bei reikalingą pagalbą. Tuo rūpinasi Lietuvos sveikatos apsaugos sistema.
    Mokslinio informacinio aprūpinimo paskirtis – laiduoti skirtingų švietimo grandžių ir skirtingo lygio institucijų veiksmingą sąveiką. Tam kuriama švietimo informacinė sistema, kurią sudaro: mokslinės, statistinės ir kitos būtinos informacijos kaupimas, saugojimas, paskleidimas ir generavimas. Informacija kaupiama ir operatyviai tikslinama savivaldybių švietimo padaliniuose ir saugoma informatikos centruose, bibliotekose ir archyvuose. Švietimui reikalingą informaciją skleidžia leidybos sistema, masinės informacijos priemonės, kompiuterizuotos informacinės sistemos, viešosios bei specializuotos bibliotekos, atitinkamos švietimo įstaigų tarnybos. Mokslinė informacija generuojama ir analizuojama aukštosiose mokyklose, mokslo tyrimo įstaigose ir kituose mokslinės minties centruose.

PAGRINDINIAI ŠVIETIMO REFORMOS DARBAI
(1988-1992 m.)

I. Konceptualieji darbai:

    1. Bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija ("Tarybinis mokytojas", 1988 12 09; Komjaunimo tiesa, 1989 04 19-20; "Žinija", 1989).
    2. Mokyklų tipų koncepcijos. Vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos; ikimokyklinio ugdymo; lenkų bendrojo lavinimo mokyklos; rusų mokyklos; žydų mokyklos; ikimokyklinio amžiaus vaikų su vystymosi sutrikimais ugdymo; specialiųjų mokyklų; dailės mokyklų; muzikos, meno mokyklų; vakarinės bendrojo lavinimo; profesinės mokyklos (2 sav.); aukštesniosios mokyklos aukštos kvalifikacijos specialistų rengimo; mokytojų rengimo; pedagogų kvalifikacijos kėlimo. – Tautinė mokykla, I d., K., "Šviesa", 1989, 22, 25 sp.l.
    3. Ugdymo turinio koncepcijos: dorovinio ugdymo (2 var.), estetinio ir meninio ugdymo; istorijos dėstymo; kultūros istorijos; ekologinės kultūros ugdymo; ekologinio švietimo; sveikatos apsaugos; sveikatos pagrindų kurso; kūno kultūros (2 var.). – Tautinė mokykla, II d., K., "Šviesa", 1990, 12 25 sp.l.

II. Ugdymo turinio programų rengimas:

    1. Pataisytos, pakoreguotos visų mokymo dalykų programos – 1989 m.
    2. Naujos programos:
    a) Universaliosios ugdymo programos (kalbos; dorinio; pilietinio; ekologinio; sveikatos ugdymo; etninės kultūros) – V., 1991, 6 sp.l.
    b) Ikimokyklinio ugdymo gairės (eksperimentinė programa pedagogams ir tėvams). – V., 1991, 7 sp.l.
    c) Ikimokyklinio ugdymo programa. – V., 1991, 9 sp.l.
    d) Pradžios mokyklų programų projektai, I ir II d. – V., 1990.
    e) Pradinės mokyklos programos, V., 1991.
    f) Dorinio ugdymo programa V-XII kl. (ruošiama spaudai).
    g) Lietuvių k. ir literatūros programos V-XII kl. (3 var.).
    h) Dailės ir dailės istorijos programos V-XII kl. (2 var.), V., 1990.

III. Vadovėlių rengimas:

    1. Pakoreguoti seniau išleisti vadovėliai (svetimų kalbų, lietuvių kalbos tautinių mažumų mokykloms ir t.t.). Išleisti papildymai atskirais sąsiuviniais seniau parengtiems vadovėliams (istorijos, lietuvių literatūros skaitinių, geografijos).
    2. Parašyta ir išleista naujų vadovėlių:
    a) Lietuvių literatūros: L.Abraitytė, V.Zaborskaitė. Skaitiniai IX kl.; L.Sauka. Lietuvių tautosaka X kl.; A.Jovaiša, A.Vaitiekūnienė. Lietuvių literatūra X klasei (XVI-XIX a.); A.Žentelytė. Skaitiniai X kl.; V.Zaborskaitė. Skaitiniai XI kl.; V.Daujotytė-Pakerienė. Lietuvių literatūra 1904-1918 m. (rankraštis redaguojamas "Šviesoje"); E.Bukelienė, V.Daujotytė. XX a. antrosios pusės lietuvių literatūra XII kl.; E.Bukelienė, V.Daujotytė. Lietuvių literatūros chrestomatija XII kl.
    b) Lietuvos kalbos: V.Plentaitė. Lietuvių kalba IV kl. Nauji vadovėliai rusų ir lenkų mokykloms: I.Cicėnienė. Lietuvių kalba III klasei – 1992. O.Bolytė. Lietuvių kalba VII klasei – 1992. O.Pigagienė. Lietuvių kalbos tekstai ir užduotys rusų ir lenkų mokyklų IX-XII klasėms – 1992.
    c) Socialinių mokslų:
    Istorijos: P.Bartusevičius. Lietuvių istorijos skaitiniai V kl. A.Butrimas. Lietuvos istorija – 1990. J.Brazauskas. Lietuvos istorija I d. – 1990. Naujas požiūris į Lietuvos istoriją (6 str. rinkinys); Lietuvos istorijos skaitiniai (nuo seniausiųjų laikų iki 1918 m.) sud. K.Glinskis, R.Mackevičius, S.Stašaitis. – 1992. Lietuvos istorija grožinėje literatūroje, sud. S.Stašaitis. – 1991. A.Kasperavičius. Naujųjų laikų istorija. – Pasaulis po Pirmojo pasaulinio karo. – 1990 (lietuvių, rusų, lenkų k.); A.Kasperavičius. Naujųjų laikų istorija. Pasaulis po Antrojo pasaulinio karo. – 1990 (lietuvių, lenkų, rusų k.). A.Kasperavičius. Naujųjų amžių istorija (lietuvių, rusų, lenkų k. I d. – 1992; G.Jurkynienė, A.Visockis. Naujųjų amžių istorija II d. – 1992 m.; A.Kasperavičius. Visuotinė istorija XII kl. – 1992.
    Visuomenės mokslo: Studijuojantiems politologiją (str. rinkinys) – 1990, G.Vitkus. Įvadas į politologiją – 1992.
    d) Geografija: M.Liugienė. Lietuvos geografijos pradmenys VI kl. – 1991; S.Vaitekūnas. Pasaulio ekonominė ir socialinė geografija I d. X kl. – 1992. S.Trumpickas. Pasaulio dalių geografija I d., VII kl. – 1992 (pasirodys liepos mėn.).
    e) Chemijos: R.Jasiūnienė, R.Vaitkus, V.Valentinavičienė. Chemija VIII kl., K., Šviesa – 1992; R.Jasiūnienė, R.Vaitkus, V.Valentinavičius. Chemija IX kl. I, II d.; K., Šviesa – 1992; L.Salickaitė, J.Škadauskas. Eksperimentinė chemija, pasirinktinai IX kl. kursas, V. – 1991.
    f) Fizikos: V.Valentinavičius. Fizika VIII kl., K., Šviesa, 1991. V.Valentinavičius. Fizika IX kl. (rengiama spaudai).
    g) Biologijos: R.Kazlauskas. Biologijos skaitiniai V kl., K.Šviesa, 1990. E.Lekevičius ir kt. Ekologija X kl., Šviesa. – 1992.
    h) Užsienio kalbos: išleisti pataisyti vadovėliai. Sudarytos sutartys su Vokietijos, Didžiosios Britanijos leidyklomis dėl vokiečių k., anglų k. vadovėlių parengimo ir išleidimo.
    i) Dorinio ugdymo: Chrestomatija V – VI kl., sud. V.Vaicekauskienė (rengiama spaudai); L.Jekentaitė. Etikos vadovėlis IX-X kl. (rengiamas). Gairės, str.rinkinys XI-XII kl., sud. V.Daujotytė, A.Šliogeris (straipsnių rinkinys etikos klausimais). – 1992. V.Navickas. Psichologija I d. (pažinimo). – 1990; R.Bieliauskaitė. Psichologija, II d. (humanitarinė, rengiama spaudai).
    Tariamasi su Švedijos leidyklomis dėl VII-IX kl. vadovėlių, skirtų religiniam švietimui parengimo ir išleidimo.

IV. Pradžios mokykla.

    Nuo 1992 m. rugsėjo 1 d. pradinės mokyklos pradeda dirbti pagal naujas programas (žr. aukščiau), vadovėlius bei mokymo priemones.
    a) E.Marcelionienė "Šaltinėlis" – elementorius I kl. Pratybų sąsiuviniai, I, II, III d.; Mokytojo knyga.
    b) V.Jonynienė, E.Motiejūnienė "Aš ir pasaulis" – aplinkos pažinimo vadovėlis I kl., pratybų sąsiuvinis; Mokytojo knyga.
    c) J.Balčytis, J.Vaičiulienė. Matematikos vadovėlis I kl., pratybų sąsiuviniai. Mokytojo knyga.
    d) J.Morkytė, A.Grabauskienė. Dailės ir darbelių mokymui skirtas mokymo priemonių komplektas.
    e) E.Velička. Muzikos mokymui skirtas priemonių rinkinys.
    f) V.Krakauskaitė. Muzikos mokymui skirtos priemonės mokytojams. Rengiami vadovėliai II, III, IV klasėms.

V. Po 1990 metų kovo 11 d. prasidėjo Lietuvos švietimo struktūrų reorganizacija:

    1. Reorganizuota LTSR Švietimo ministerija į LR kultūros ir švietimo ministeriją; pertvarkyta ministerijos struktūra (įsteigtas ugdymo turinio skyrius, tautinių mažumų skyrius ir kt.).
    2. Reorganizuotas: Leidybos centras, Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas, Mokytojų tobulinimosi institutas ir kt.
    3. Įsteigti nauji padaliniai, būtini švietimo reformai:
    Informatikos ir prognozavimo centras; Mokyklų psichologinės tarnybos centras; Vaikų su vystymosi sutrikimais diagnostikos tarnyba.
    4. Reorganizuota pedagoginė spauda (Laikraštis ir žurnalas).
    5. Pradėta profesinių bei aukštesniųjų mokyklų reorganizacija.

VI. Parengti dokumentai, dedantys juridinius pamatus švietimo reformai:

    1. LR švietimo įstatymas – 1991 06 25.2. Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos nuostatai.
    3. Ikimokyklinių įstaigų nuostatai.
    4. Profesinių mokyklų nuostatai.
    5. Aukštesniųjų mokyklų laikinieji nuostatai (parengtas naujas variantas).
    6. Ekspertų dalykinių komisijų nuostatai.
    7. Vadovėlių rengimo ir leidybos nuostatai.
    8. Gimnazijų vardo teikimo nuostatai.
    9. Vidurinio bendrojo lavinimo mokyklos struktūra (realizuojanti integruotą diferencijuotą mokymą).
    10. Kiti juridiniai dokumentai, reguliuojantys švietimo sistemos veiklą.

VII. Pradėta mokytojų rengimo pertvarka:

    1. Parengti aukštųjų pedagoginių mokyklų statutai, įteisinantys naujas struktūras.
    2. Pertvarkomi mokymo planai, programos.
    3. Pradėta aukštesniųjų pedagoginių mokyklų reorganizacija.
    4. Rengiami pedagogų rengimo nuostatai.

VIII. Pradėta rengtis pedagogų atestavimui:

    1. Sudarytas duomenų bankas apie Lietuvos pedagogus.
    2. Parengti pedagogų, švietimo įstaigų vadovų ir švietimo skyrių inspektorių atestavimo nuostatai.
    3. Baigiami rengti reikalavimai pedagogų atestavimui.
    4. Parengtos ir baigiamos rengti atestavimo turinio programos.
    5. Sudaryta Vyriausioji pedagogų atestacinė komisija.
    6. Keičiamas kvalifikacijos kėlimo turinys: a) užsienio specialistų paskaitos, seminarai, pratybos; b) leidžiami verstiniai vadovėliai ir kita metodinė literatūra, būtina mokytojams (pedagoginės psichologijos, ugdymo filosofijos, kūrybiškumo ugdymo ir pan.); c) steigiami kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo fakultetai prie aukštųjų mokyklų, mokslo institucijų.

IX Kuriama Lietuvos permanentinė (tęstinio) švietimo sistema, apimanti visas švietimo grandis bei struktūras.

X. Dedami moksliniai pagrindai visos švietimo sistemos reformai:

    1. Renkama ir studijuojama viso pasaulio informacinė, mokslinė, metodinė literatūra apie švietimą.
    2. Formuluojamos mokslinės prielaidos, grindžiančios švietimo reformos darbus (Pedagogikos instituto straipsnių rinkinys "Švietimo reformos gairės" – rengiamas spaudai).