Ministerijos istorija

XVI a. Lietuvoje buvo sukurta visa švietimo sistema: pradinė mokykla, aukštesnioji mokykla, universitetas. Sparčiai buvo kuriamas parapinių mokyklų tinklas, stiprinamos katalikų mokyklos. 1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegija perorganizuota į akademiją, jai suteiktos visos Europos universitetų privilegijos ir teisės.

1773 m. buvo sudaryta bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybinė švietimo institucija – Edukacinė komisija – pirmoji švietimo ministerija (vartojant dabartinį terminą) Europoje. Ji turėjo reformuoti visą švietimo sistemą ir sustabdyti valstybės irimą. 1795 m. žlugus Lietuvos ir Lenkijos unijai, Lietuvai atsidūrus Rusijos imperijos sudėtyje, nustojo veikti ir Edukacinė komisija.

Nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo ir įsitvirtinimo laikotarpiu (1918–1940 m.), atsižvelgiant į Vakarų Europos švietimo sistemos ir pedagoginės minties modelį, švietimas buvo grindžiamas nacionalinės kultūros pagrindais.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) veiklos ištakos - 1918 m. Tuomet ji vadinosi Švietimo ministerija, o pirmasis švietimo ministras buvo J. Yčas. Savo žinion ji perėmė 8 gimnazijas, 11 progimnazijų ir pradėjo steigti naujas. Taip pat steigė tokias specifines mokyklas kaip: sodininkystės, pienininkystės, policijos, karo, muzikos, amatų ir kt.

Ministerija rūpinosi kuriamų mokyklų tinklu, vadovėlių leidyba, ugdymo turiniu, mokytojų rengimu ir siekė įveikti rusų mokyklos įtaką, remdamasi užsienio šalių švietimo patirtimi, ieškojo kelio atsižvelgiant į krašto socialinę, ekonominę būklę, tautos tradicijas.
1922 m. šviesuomenės pastangomis universitetas įkurtas Kaune. Be čia veikiančio universiteto, Nepriklausomoje Lietuvoje ilgainiui įsikūrė dar 10 aukštųjų mokyklų.

Prasidėjusį švietimo klestėjimą nutraukė sovietinė okupacija. Lietuvos mokykla buvo įjungta į sovietinę mokymo sistemą: pasikeitė ne tik mokymo turinys, bet ir forma. Visa švietimo sistema buvo centralizuotai valdoma iš Maskvos. Mokslas aukštosiose mokyklose plėtojosi izoliuotai nuo kitų šalių mokslo, tapo ideologizuotas. Vis dėlto sovietinė Lietuva buvo išlaikiusi teisę mokyklose dėstyti gimtąja kalba.

Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. pirmojoje Vyriausybėje kultūros ir švietimo ministru tapo Darius Kuolys.

1994 m. ministerija reorganizuojama: atskiriama Kultūros ministerija, o Švietimo ministerija tampa Švietimo ir mokslo ministerija, nes prie jos prijungiama Valstybinė mokslo, studijų ir technologijų tarnyba.

1998 m. balandžio 1 d. prie Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigtas Mokslo ir studijų departamentas, kuris atsako už valstybės politikos įgyvendinimą mokslo, studijų ir technologijų plėtros srityse. 2002 m. šis departamentas reorganizuojamas ir tampa vienu iš ministerijos departamentų. 

2019 m. sausio 1 d. Švietimo ir mokslo ministerija, pradėjus išformuoti Kūno kultūros ir sporto departamentą prie LRV, pervadinta į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. 

Ministerija formuoja švietimo, mokslo ir sporto politikos įgyvendinimą, numato strateginius tikslus visai sistemai ir pavaldžioms institucijoms, nustato švietimo ir mokslo sistemos valdymo ir finansavimo taisykles. Taip pat nustato būtinus kokybės standartus, stebi, analizuoja ir vertina švietimo, studijų ir mokslo rezultatus, teikia siūlymus švietimo, studijų ir mokslo sistemos gerinimo kryptis nacionalinės politikos formuotojui - Seimui.