Švietimo sistemos susikūrimas

Renesanso epochoje Lietuvoje buvo sukurta visa švietimo sistema: pradinė mokykla (I pakopa), aukštesnioji mokykla (II pakopa), universitetas.

XVI a. Lietuvoje buvo toliau kuriamas parapinių mokyklų tinklas. Didžiąją pradinio švietimo dalį XV ir XVI amžiaus pirmosios pusės Lietuvoje suteikdavo parapijinės mokyklos. Jos pagal Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimus buvo steigiamos prie kiekvienos didesnės parapijinės bažnyčios. Parapijinės mokyklos mokymo programa buvo orientuota į laisvųjų menų modelį. Buvo mokoma gramatikos, retorikos, dialektikos, aritmetikos, geometrijos, astronomijos, muzikos. Miestų parapinėse mokyklose mokymas rėmėsi lotynų kalba. Vilniaus vyskupystėje, be Vilniaus miesto, veikė 30 mokyklų; išlikę liudijimų, kad įvairiais laikotarpiais veikė dar 54 mokyklos. Žemaičių vyskupystėje tuo metu veikė 12 mokyklų.

Mokyklų kūrimąsi sąlygojo naujas visuomeninis, religinis, kultūrinis sąjūdis – reformacija, didėjanti katalikų ir reformatų, siekusių ugdyti jaunimą pagal savo pažiūras, konkurencija. Didėjo poreikis Šventojo Rašto tiesų vaikus mokyti gimtąja kalba. Institucinės mokyklos darėsi vis svarbesnės. Protestantai steigė konfesines mokyklas prie savo parapijų, dvaruose, kurių savininkai rėmė protestantiškąsias idėjas. Mokė vaikus „poterių, tikėjimo išpažinimo ir 10 Dievo įsakymų“, skaityti, rašyti, skaičiuoti, giedoti. Sėkmingiausiai su katalikų švietimu varžėsi reformatų švietimas – institucinis ir neinstitucinis. Mokyklas kūrė ir stačiatikiai.

XVI a. viduryje susidarė sąlygos kurtis vidurinių tipo mokykloms. Šių mokyklų reikalavo bajorija seimuose, pažangieji publicistai rašiniuose. Atsirado tokiam darbui tinkamų žmonių. Pirmąją tokią protestantišką kolegiją 1539 metais Vilniuje įsteigė Abraomas Kulvietis. Vilniaus kolegija buvo įsteigta pagal Paryžiaus Sorbonos kolegijos pavyzdį. Joje mokėsi apie 60 jaunuolių (bajorų ir miestiečių vaikai). Katalikų bažnyčiai pradėjus persekioti reformacijos idėjas skleidžiantį A. Kulvietį, šis pasitraukė į Prūsiją. Jo įsteigta kolegija 1542 metais buvo uždaryta.

1545-1563 m. vyko visuotinis Bažnytinis Tridento susirinkimas, davęs pradžią kontrreformacijai. Švietimas tapo svarbiu idėjinių ginčų įrankiu. Lietuvoje buvo stiprinamos katalikų mokyklos. Prie savo vienuolynų jas steigė pranciškonai, dominikonai, benediktinai, bernardinai, augustinai, karmelitai. Kur nebuvo vienuolynų, vyskupai mokyklas kurti ir globoti pavedė parapijų kunigams. 1569 m. Vilniuje prie Šv. Jonų bažnyčios steigiamai kolegijai vadovauti vyskupas V. Protasevičius pakvietė jėzuitus. 1570 m. joje jau buvo mokomasi pagal visuotinai nustatytą Europos jėzuitų kolegijų mokymo modelį Ratio studiorum.

Apie mokslą, kaip visuomeninės veiklos sritį, Lietuvoje plačiau galima kalbėti nuo XVI a., kai plintant reformacijai ir humanizmo idėjoms valstybėje ėmė rastis vis daugiau mokslo žmonių, baigusių Vokietijos, Italijos, Prahos ar Krokuvos universitetus. Žinoma, to meto mokslas buvo suprantamas kaip religijos teiginių aiškinimas. Reformacijos sąlygomis teologijos reikšmė tapo itin aktuali. To laikotarpio Lietuvos mokslui daug nusipelnė A. Kulvietis, S. Rapolionis, J. Zablockis, M. Mažvydas, kurie, negavę valdovo palaikymo savame krašte, turėjo išvykti į Prūsiją, dėstė 1544 m. įkurtame Karaliaučiaus universitete.

Aukštąjį išsimokslinimą lietuviai vis dar įgydavo užsienio universitetuose. Svarbiu lietuvių traukos centru tapo Karaliaučiaus universitetas. 1544-1550 m. čia studijavo 30 jaunuolių iš liuteroniškų Lietuvos parapijų. Iš čia, kaip ir iš kitų Vokietijos universitetų, sklido reformacijos idėjos. Katalikams reikėjo atsvaros.

1579 m. karaliaus Stepono Batoro aktu Vilniaus jėzuitų kolegija perorganizuota į akademiją, popiežius Grigalius XIII jai suteikė visas Europos universitetų privilegijas ir teises. Lietuvoje pradėjo veikti visa institucinio švietimo sistema. 1579 m. jėzuitų įsteigtas Vilniaus universitetas (Academia et Universitas Vilnensis) – vienas seniausių Rytų Europoje. Jame dėstė įvairių Europos universitetų Jėzuitų ordino nariai. Vilniaus universiteto, kaip krašto intelektualinio centro, reikšmę didino dar 1570 m. įkurta turtinga biblioteka ir spaustuvė. 

1570 m. pradėjusi veikti Vilniaus jėzuitų kolegija turėjo 160 mokinių, 1590 m. universitete mokėsi 600, 1596 m. daugiau nei 800, o 1618 m. – jau 1210 studentų.

Iki XVII a. vidurio reformatai, stengdamiesi pasipriešinti kontrreformacijai, aktyviai kūrė mokyklas. Nuo 1649 m. Kėdainių reformatų kolegija, kurią 1625 m. įkūrė Kristupas Radvila, buvo tituluojama gimnazija. Reformatų mokyklos kurtos dvaruose, reikalauta, kad dvaro apylinkių 9-15 metų vaikai jas lankytų, neleidusiems vaikų mokytis tėvams grasinta bausmėmis. Tačiau baigiantis XVII a. reformatų mokyklos silpo, švietimo sistemoje daugiausia galių bei įtakos įgijo jėzuitų mokyklos ir mokymo būdas.

Kolegijos viduramžiais buvo šių dienų vidurinės mokyklos atitikmuo. Kartais šios mokyklos vadintos gimnazijomis. Jos skirstytos į du tipus: 5-ių klasių nepilnos ir 7-ių klasių pilnos. Pirmojo tipo kolegijose buvo retorikos, poetikos bei trys gramatikos klasės, o antrojo tipo mokyklose 3 metus mokydavo filosofijos ir 4 metus – teologijos. 

Jezuitų ordino veikla Lietuvoje nepaprastai sparčiai plėtėsi. XVII a. viduryje jis turėjo jau 16 kolegijų ir rezidencijų tinklą visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o vienuolių skaičius pasiekė 599.  Mokslas jėzuitų mokyklose buvo nemokamas. Neturtingus miestiečius pilnai išlaikė bursos (bendrabučiai), o neturtingiems bajoraičiams remti buvo įsteigtos specialios pareigybės (konvinktai). Pagrindinis mokymosi tikslas – teologijos studijos. Labai svarbiomis laikytos lotynų, graikų ir hebrajų kalbos, o menai ir mokslai leido geriau suprasti teologiją.

Jėzuitų mokyklos pasižymėjo dinamiškumu, išradingumu, gerai paruošta mokymo programa. Jos tiems laikams buvo labai modernios ir puikiai aprūpintos. Čia dirbo gerai paruošti mokytojai, jėzuitų akademija ir kolegijos turėjo turtingas bibliotekas. XVII a. pabaigoje Jėzuitų kolegijų mokslo lygis smuko, o pati mokymo sistema paseno ir sustabarėjo.

Vilniaus universitete mokslai dėstyti lotynų kalba, ji vis dar vyravo literatūros ir diplomatijos sferoje, buvo paplitusi tarp šviesuomenės atstovų. Lenkų kalbą jėzuitai laikė valstybės ir viešojo gyvenimo kalba, lietuvių kalbos reikėjo religijai platinti – pamokslams sakyti ir valstiečiams suprantamai skelbti Dievo žodį. Į akademiją patekdavo ir žemiausių luomų – miestelėnų ir valstiečių – atstovų, vadinamųjų bursų. Iš universiteto sklido ir pažangios mokslo idėjos.

Vieni garsiausių universiteto profesorių – pirmasis universiteto rektorius P. Skarga, filosofas M. Smigleckis, kurio veikalai „Apie palūkanas“ ir „Logika“ (pastarasis 1618 m. išleistas Ingolštate, o vėliau – 3 kartus Oksforde) išgarsino Vilniaus universitetą Europoje. Ne mažiau buvo žinomas M. Sarbievijus, dėstęs retoriką, filosofiją ir teologiją, o Europoje išgarsėjęs kaip nepralenkiamas to meto poetas.

Iš lietuvių kilmės profesorių išsiskiria teologas Jonas Gruževskis, kilęs iš žemaičių bajorų, dukart (1618-1625) ėjęs rektoriaus pareigas, trikalbio žodyno autorius Konstantinas Sirvydas ir jo talkininkas Jonas Jaknavičius, teologas ir istorikas Albertas Kojelavičius-Vijūkas (parašė pirmąją „Lietuvos istoriją“), teologas ir keleto svarbių vadovėlių autorius žemaitis Žygimantas Liauksminas.

Mokslinė veikla, ypač gamtos mokslų, Vilniaus universitete pagyvėjo XVIII a. viduryje. 1753 m. Tomas Žebrauskas Vilniuje įkūrė Astronomijos observatoriją, tikslino Vilniaus ir kitų vietovių geografinę padėtį, stebėjo Jupiterio palydovus, Saulės ir Mėnulio užtemimus ir kt. Studentams buvo dėstoma T. Brakes‘o planetų judėjimo dėsniai ir M. Koperniko heliocentrinė sistemos teorija. Tarp T. Žebrausko mokinių pagarsėjo Jokūbas Nakcijonavičius ir ypač Martynas Počobutas. Šis pasaulinio garso astronomas ne tik aprūpino Vilniaus astronomijos observatoriją puikiais prietaisais, bet ir Edukacinės komisijos laikais 19 metų (1780-1799) vadovavo Lietuvos vyriausiajai mokyklai.

Švietimas Mažojoje Lietuvoje

Prūsijai pavaldžios Lietuvos dalyje institucinis švietimas prasidėjo anksčiau nei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Bažnytinių mokyklų būta jau XIII a. Nepaisant aukštų Prūsijos valdžios pareigūnų mėginimų uždrausti mokyklose lietuvių kalbą, visuomenės veikėjų pastangomis pavykdavo ją išlaikyti, o lietuvybė kai kuriais laikotarpiais buvo toleruota arba net globota valstybės. Išlaikant lietuvybę didelę reikšmę turėjo reformacija, reikalavusi religijos tiesas skelbti ir Šventąjį Raštą aiškinti gimtąja kalba. XVI a. antroje pusėje prie reformuotų bažnyčių būta apie 20 lietuviškų parapinių mokyklų.

Prūsijoje buvo rengiami Mažosios Lietuvos parapijų kunigai, mokytojai, valdininkai, mokantys vietos žmonių kalbą. Lietuvių kalba kaip atskiras dalykas įvairiais laikotarpiais dėstyta Karalienės, Ragainės, Klaipėdos mokytojų seminarijose, Pilkalnio, Įsrūties parengiamuosiuose kursuose, Gumbinės aukštesniojoje mokykloje, Klaipėdos gimnazijoje. 1737 m. Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui išleidus privalomojo mokymo įstatymą (Principia regulativa, 1737) 7-14 metų vaikai turėjo lankyti mokyklas. Iki 1740 m. Prūsijoje veikė 1160 pradinių mokyklų, iš jų 275 – lietuvių gyvenamose apskrityse.

Beveik visi XVI, XVII ir XVIII a. pradžios lietuviški raštai išleisti Prūsijos valdžios lėšomis – M. Mažvydo „Katekizmusa prasti žadei“, J. Bretkūno „Giesmės duchaunos“, B. Vilento parengtas M. Lutherio „Mažasis katekizmas“, D. Kleino parengta „Lietuvių kalbos gramatika“. 1725-1775 m. buvo išleista 50 įvairių lietuviškų knygų.

Lietuvininkų labai sumažėjus po maro epidemijos (1709-1711 m.) jų gyvenamose vietose pradėjo kurtis kolonistai. XIX a. pirmoje pusėje Karaliaučiaus universitete dar veikė Lietuvių kalbos seminaras.

Parengta pagal: Švietimas ir mokslas Lietuvoje. Vilnius, 2002.