Artėjant Vasario 16-ajai. Švietimo raidos etapai po nepriklausomybės atkūrimo: intensyvus pirmasis dešimtmetis, pandemija ir naują epochą pradedantis DI
Jeigu Lietuvoje ieškotume žmogaus, išmanančio Lietuvos ir tarptautinį švietimo kontekstą, laisvai nardančio po istorinius švietimo raidos etapus ir įdėmiai žvelgiančio į šiandieną, vienas iš jų būtų dr. Rita Dukynaitė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginio planavimo skyriaus vyriausioji patarėja, viena pirmųjų ministerijos darbuotojų, pirmoji Lietuvoje pradėjusi vadovauti tarptautiniams švietimo projektams. Per pokalbį peržvelgiame, kaip kūrėsi Lietuvos švietimo sistema 1990 m., ar išlaikė istorinį tęstinumą su 1918 m. atkurtos valstybės švietimu, ar buvo tolydi, kaip Lietuvos švietimas atrodo tarptautinėje erdvėje, kokie netikėtumai mūsų laukia netolimoje ateityje.
Į svarbiausius Lietuvos švietimo darbus Jūs įsitraukėte nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Kaip Jūs sudėliotumėte pačius reikšmingiausius švietimo istorijos etapus per pastaruosius tris ar beveik jau keturis dešimtmečius?
Mano supratimu, svarbiausias dalykas buvo tas, kad Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo sukūrė savo švietimo sistemą. Tai įvyko dėl to, kad buvo sutelkti intelektualiausi žmonės, ir tai leido Meilės Lukšienės autoritetas. 1991 metų Švietimo įstatymas yra vienas iš pirmųjų Lietuvos įstatymų, jis ankstesnis negu Lietuvos Konstitucija. Jis parašytas kaip švietimo konstitucija. Nors valstybė dar nebuvo pripažinta tarptautiniu mastu, ekonominė situacija buvo sunki, teisinė sistema tik pradėta kurti, bet švietimas tada suvoktas kaip pirminis valstybės išlikimo ir ateities klausimas. Įstatymas įtvirtino švietimą kaip esminį valstybės demokratijos pagrindą.
Kitas dalykas, kad Lietuva į švietimo sritį atėjo pasiruošusi. Suburti iškiliausi mokslo ir kitų sričių atstovai, sukurta Tautinės mokyklos koncepcija, vėliau Lietuvos švietimo koncepcija ir jų įgyvendinimo programa. Ir visa tai neliko svajokliški tekstai, o buvo institucionalizuota. Jokia kita sritis nebuvo taip pasiruošusi, kaip švietimo sritis, ir tai įvyko dėl Meilės Lukšienės fenomeno.
Keitėsi vertybiniai pagrindai. Požiūris į mokinį nuo sovietmečio pasikeitė visiškai. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu švietime sukurti labai stiprūs žmogaus teisių ir demokratijos pamatai. Švietimas traktuotas ne kaip ideologinis įrankis, o kaip asmens laisvės ir pilietiškumo pagrindas. Bendrosios programos nuo pat pradžių buvo rengiamos žiūrint iš mokinio pozicijų, o ne taip, kad sudėkime maksimumą fizikos, chemijos, anglų kalbos ir kt. mokymo turinio. Įtvirtintas holistinis požiūris, suvokta, kad mokinio atžvilgiu turi būti curriculum, vienaskaita, o ne curricula, daugiskaita, padrikos informacijos griūtis vaikui ant galvos, o darni ugdymo sistema, vienis, ką turėtų išmokti, suvokti, gebėti, kokį pasaulėvaizdį įgyti bendrojo ugdymo mokyklą baigęs žmogus. Tai sukurti, išlaikyti ir atnaujinti iki šiol didžiulis iššūkis. Ir ne tik Lietuvai.
Keitėsi požiūris ir į mokytoją – mokytojas imtas suvokti ne kaip žinių perdavėjas, o ugdymo proceso dalyvis. Atėjo vadinamoji sąveikos pedagogika, kuri gana sunkiai skynėsi kelią.
Imta integruotis į Vakarų šalių švietimo erdvę, įsitraukiama į įvairias tarptautines organizacijas. Viena iš jų, siūlanti perspektyvias švietimo kryptis, tai Tarptautinių švietimo pasiekimų vertinimo organizacija (IEA) ir vėliau Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Atsirado galimybė švietimo sistemą pasilyginti tarptautiniu mastu. Šiandien pasilyginimas kartais virsta reitingų sudarymu. Tai gana primityvi XX amžiaus nuostata. Svarbiau suvokti stebėsenos naudą. Tarptautinių tyrimų duomenys leidžia pamatyti mūsų stiprybes ir tobulintinas sritis, naudotis pasaulinėmis mokslo įžvalgomis. Į mūsų mąstymą ateina nauji konstruktai. Pvz., niekad iki tarptautinės švietimo erdvės taip aiškiai neartikuliavome, kas yra „žemi pasiekimai“, „aukšti pasiekimai“, „mokymosi atotrūkis“, „socialinio, ekonominio, kultūrinio (SEK) konteksto įtaka“ ir t. t. Bet jeigu orientuojamės tik į reitingavimo lenteles, tai ugdymą redukuojame iki siaurai pamatuojamų rezultatų. Tada atsiranda tam tikro spaudimo iš visuomenės ar švietimo administratorių, politikų „dirbti testui“. O ne viską testais galime pamatuoti ir ne viską reikia matuoti.
Dar vienas svarbus dalykas, kad į Lietuvą atėjo mokymosi visą gyvenimą paradigma, supratimas, kad švietimas nėra tik vaikystės ir jaunystės etapas.
Per tarptautinę erdvę įtvirtinama ir kompetencijų samprata. Suvokimas, kad turime reaguoti į adekvačius laikmečio dalykus, nesiorientuoti į automatizuotą darbą, į perteklinį faktų mokymą. Meilė Lukšienė svajojo, ne vienintelė, kad švietimas turi lenkti visuomenės raidą, tada kels ir pačią visuomenę.
Kitas laikotarpis, kada labai reikšmingai išsimėginome švietimą, tai pandemija. Vadinamasis streso testas švietimui. Švietimui persikėlus į nuotolį, dar labiau išsiskleidė skaitmeninė sritis, mokytojo profesionalumo, mokyklos kaip bendruomenės reikšmė. Lietuva, kaip ir kitos šalys, dalyvavusi tarptautiniame Harvardo universiteto tyrime, tyrusiame švietimo sistemas pandemijos laikotarpiu, gavo išvadą, kad technologijos, deja, neišgelbėjo švietimo be mokytojo. Bet be technologijų švietimas gali sustoti. Tai stiprus intelektinis postūmis pergalvoti.
Ir trečias etapas – dar ne istorinis, tačiau jau turime stipriai galvoti apie dirbtinį intelektą. Vyksta epistemologinis lūžis, kad čia nėra dar viena technologija. Jau patys klausimai švietimui kinta: kas yra žinojimas? kas yra mokymas? autorystė? koks turi būti vertinimas? Jeigu tam tikras užduotis galime atiduoti dirbtiniam intelektui, tai jos netenka ugdomosios vertės. Kinta mokytojo vaidmuo: orientuoti, padėti mąstyti, ugdyti sprendimo, o ne atsakymo gebėjimus, ir t. t.
Taigi per tuos beveik keturis dešimtmečius švietimas nuėjo ilgą ir prasmingą kelią – nuo supratimo, kad mokiniui užtenka tik perduoti žinias, prie suvokimo, kad mokinys yra unikali asmenybė, nuo autoritarinio modelio prie gebėjimo gyventi neapibrėžtame ir gal ne visai saugiame pasaulyje.
Apibendrinant svarbiausi atramos taškai būtų tokie: teisinės bazės sukūrimas, Meilės Lukšienės fenomeno įtaka, požiūrio į mokinį ir mokytoją kaita ir integracija į Vakarų švietimo erdvę.
Kokius Švietimo ministerijos sprendimus įvardintumėte kaip pačius reikšmingiausius, istorinius?
Pirmiausia, ir čia pasikartosiu, tai nepriklausomos Lietuvos švietimo sukūrimas. Istorinis todėl, kad buvo nutrauktas sovietinis ideologinis ugdymas, švietimas persiorientavo, visiškai kitaip imta mąstyti, išpažinti demokratines, laisvės, humanistines, tautines vertybes. Nacionalinę švietimo politiką reikėjo sukurti nuo nulio. Kai kalbame apie aiškius, „kietus“ dalykus, – aišku, o kai šnekame apie vertybes – visą laiką vyksta sunkios diskusijos. Matematikoj Pitagoro dėsnis nesikeitė, fizikoj Omo dėsnis nesikeitė, bet kaip tu ugdai, ką tu ugdai, – keitėsi tikrai esmingai.
Tam pagrindą padėjo Švietimo įstatymas, kiti įstatymai, panaikintas ugdymo turinio ideologizavimas ir mokytojo laisvės atkūrimas. Švietimo įstatyme buvo parašyta, kad mokytojas laisvas rinktis darbo formas ir metodus. Ugdymo turinio reforma, mano manymu, yra istorinis sprendimas. Ir tam pradėta rengtis prieš nepriklausomybę.
Įvyko perėjimas prie kompetencijų ugdymo. Meilės Lukšienės tekstuose žodžio „kompetencija“ gal ir nerasime, nes jis atėjęs iš darbo rinkos, bet idėjos ten tikrai yra. O įtvirtinta maždaug nuo 2008 metų. Paskutiniu penkmečiu tai labai aktualizuojama. Ugdymo turinio įgyvendinimas yra ilgalaikis procesas. Meilė Lukšienė Sąjūdžio suvažiavime dar prieš nepriklausomybę sakė, – ir tas nepatiko daugeliui, nors taip ir išsipildė, – kad švietimo reforma yra ilgalaikis ir kantrus procesas.
Išskirčiau egzaminų vertinimo sistemos sukūrimą. Jau pačioje pradžioje buvo pasiektas skaidrumas, imta pasitikėti rezultatais, taip pat ir stojant į aukštąsias. Centralizuota egzaminų vertinimo sistema padidino teisingumą, bet čia pat ir paradoksas – tai paskatino treniruoti mokinius ir mokymą testui. Tie dalykai, kurie nėra įtraukiami į valstybinius brandos egzaminus, jie tyliai tyliai tarsi tampa mažiau svarbūs, nors taip nėra ir negali būti ugdant asmenybę.
Kitas istorinis aspektas – mokinio krepšelis: padidino švietimo sistemos skaidrumą, leido atsirasti didesniam mokyklų savarankiškumui. Šitą sprendimą vadinčiau ambivalentišku. Nes jis sustiprino konkurenciją nelygiomis sąlygomis.
Vienas iš svarbiausių istorinių sprendimų – privalomo ugdymo plėtra. Valstybė pripažino, kad ugdymas prasideda ne formaliojo ugdymo mokykloje, ir ikimokyklinis ugdymas yra visavertė švietimo sistemos dalis, ne tik vaikų priežiūra. Ir kad tai viena iš efektyviausių, jei ne pati efektyviausia, investicija mažinant nelygybę. Tai labai galingas, struktūrinis, reikšmingas sprendimas, ypač svarbus socialiai jautrioms grupėms. Pasiremsiu Nobelio premijos laureatu Džeimsu Hekmanu (James Joseph Heckman), teigusiu, kad labiausiai atsiperkančios investicijos yra investicijos į ankstyvąjį ugdymą. Tai padeda ne tik vaikams, ne tik šeimoms, bet ir visai visuomenei, visai valstybei.
Įtraukiojo ugdymo įtvirtinimas. Nors tęsiasi nuo pat nepriklausomybės pradžios, bet procesas lėtas ir sunkus. Tačiau svarbu tai, kad valstybė vertybiškai deklaravo: mokykla turi prisitaikyti prie vaiko, o ne atvirkščiai. Taigi, įtraukumas tapo ne mokyklos direktoriaus ar mokytojo geros valios išraiška, bet valstybės politikos klausimas. Žinoma, tai ir nemažas iššūkis, reikalaujantis didžiulių investicijų, pokyčių mokyklos, mokytojo darbe ir visuomenės suvokimo. Labai rimtas vertybinis lūžis. Yra gerų ir praktinių poslinkių, tačiau kol kas politinis sprendimas lenkia mūsų praktinį pasirengimą.
Skaitmenizacija ir DI. Perspektyviai DI priskiriu prie istorinių įvykių, nes pirmą kartą iš pagrindų kvestionuojamas vertinimas, namų darbų konstruktas, mokymosi tikslai, būdai. Tai kitokios švietimo epochos pradžia.
Apibendrinant – istoriškai reikšmingi Švietimo ministerijos sprendimai yra tie, kurie keitė ne vien programas, o patį požiūrį į mokinį, mokytoją, mokymąsi ir atliko tam reikalingus įgyvendinimo veiksmus.
Ar kuriant laisvos Lietuvos švietimo sistemą 1990 m. žiūrėta tęstinumo – to, kas buvo pradėta atkūrus valstybę 1918 m.?
Tęstinumas buvo vertybinis ir idėjinis, bet ne institucinis. Ir buvo sąmoningas. Tuo metu ministerijai vadovavusio dr. Dariaus Kuolio, mokslininko ir kultūrologo, vertybės ir profesinis angažuotumas rodė, kad tai yra ne atsitiktinumas, o kultūrinė tradicija, kurią papildė Meilės Lukšienės fenomenas. Atkūrus nepriklausomybę buvo labai aiškiai pasakyta, kad reikia ne reformuoti sovietinę mokyklą, o sukurti savąją. Buvo nutraukta buvusioji švietimo linija, integruotasi su šiuolaikiniu Vakarų edukologijos, psichologijos mokslu, vėliau į pagalbą švietimui atėjo neuromokslai.
Koks buvo tęstinumas? 1918 metais švietimas įtvirtintas kaip Lietuvos valstybės pamatas: mokykla yra lietuvių kalbos, pilietiškumo, kultūros erdvė. Po 1990 metų panaši nuostata – be savo švietimo, be savos mokyklos nėra ir Lietuvos. Ir vienu, ir kitu laikotarpiu labai stipriai remiamasi humanistine samprata, kad vaikas yra asmenybė, augantis žmogus. Svarbi mokytojo misija. Po 1990 metų mokytojas suvokiamas kaip ugdymo proceso kūrėjas, ne vykdytojas. Gimnazijų tapsmo procese mokyklos buvo provokuojamos kurti savo programas, turėti savitą braižą, buvo kuriamas kokybiškai kitoks švietimas.
Tęstinumas negalėjo būti techninis, primityvus. Nes per 50 metų buvo nutraukta tradicija, neliko gyvos mokytojų kartos. Neliko ką perimti formaliai, bet buvo ką atkurti vertybiškai, tad tęstinumas susijęs per idėjas, per atmintį, bet ne per vienokias ar kitokias funkcines struktūras.
Ir vėl užsimenu, kad tam tęstinumui Meilės Lukšienės vaidmuo yra esminis. Ji – dviejų skirtingų mokslo sričių mokslininkė, manyčiau, sąmoningai rėmėsi tarpukario pedagogine mintim, kalbėjo apie kultūrinį švietimo stuburą. Tautinė mokykla – ne naujas išradimas, bet nutrūkusios švietimo istorijos, tradicijos tąsa. Kita vertus, Meilė Lukšienė, mokėdama ne vieną užsienio kalbą, gana anksti buvo susipažinusi su įvairiais Vakarų autorių tekstais. Pagaliau jos giminės, pvz., pusseserė prof. Marija Gimbutienė, suteikdavo tam tikrų galimybių susipažinti su Vakarų pasauliu. Atrodo, kad Lukšienė buvo gerai perpratusi vokišką, prancūzišką švietimo tradiciją, aišku, gerai išmanė ir Lenkijos švietimą. Tradicijos ir naujos tikrovės sujungimas buvo ryškus.
Sąžiningai reikėtų paklausti: ar visuotinai tas pokytis, vertybinė nuostata buvo priimta? Tikrai ne.
Galima sakyti, kad kuriant laisvos Lietuvos švietimo sistemą nuo 1988 metų ir po 1990 metų sąmoningai buvo remtasi ir 1918–1940 metų švietimo idėjomis, ypač vertybine, humanistine ir valstybine prasme. Bet tai buvo ne restauracija, o vertingos nutrūkusios tradicijos atgaivinimas naujomis istorinėmis, kultūrinėmis, mokslinėmis sąlygomis.
Kaip matote švietimo sistemos raidą: ar ji buvo tolygi, vieni etapai sėkmingai perėmė buvusiųjų patirtį, ar visgi labiau šuoliuojanti?
Sakyčiau, švietimo projektavimas po nepriklausomybės atkūrimo turėjo labai stiprius idėjinius pamatus. Jie buvo paremti originaliomis idėjomis ir mokslu. Vis dėlto idėjos neretai buvo brandesnės už sisteminius gebėjimus jas įgyvendinti.
Per tą laikotarpį vertybinė kryptis išliko gana nuosekli. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuva tą vertybinę kryptį daugiau ar mažiau išlaikė. Galima pagirti, kad visi švietimo sistemai vadovavę ministrai mažiau ar daugiau vykdė pokyčius panašia kryptimi, nesvarbu, kokiai politinei jėgai priklausė. Taip pat ir ministerijai pavaldžių įstaigų, savivaldybių darbuotojai. Per mažai jiems pasakyta „ačiū“ už tų vertybinių pagrindų išlaikymą.
Bet dokumentai pakeičiami greičiau, o praktikai reikia ilgo laiko. Kartais ir politikai pernelyg spaudžiami prie sienos: „Tai kokias naujas reformas darysite?“ Arba: „Jie nedaro jokių reformų“. Lietuvos švietimo bruožas, tai pripažįstama ir tarptautiniu mastu, kad idėjos dažnai lenkia sisteminį pasirengimą jas įgyvendinti. Pvz., kompetencijų ugdymas. Lietuvoje pradėtas deklaruoti gana anksti, bet nebuvo parengti mokytojai, nepritaikytas vertinimas, švietimo pagalbos sistema. Arba įtraukusis ugdymas – seniai teisiškai įtvirtintas, bet praktiškai įgyvendinti labai sunku. Ir tas idėjų ir praktikos atotrūkis sukuria nuovargio, skepticizmo jausmą, kad kažkas nevyksta arba vyksta prastai.
Mūsų reagavimas į krizes yra greitas ir pakankamai kokybiškas. Gana tolygiai vyko įsitraukimas į tarptautinę švietimo erdvę. Sklandesnis įsiliejimas į tarptautinę švietimo stebėsenos sistemą. Tolygiau buvo diegiamas ir ankstyvojo ugdymo pripažinimas. O, pvz., regioninių skirtumų, mokymosi atotrūkių mažinimas, mokytojo profesijos stiprinimas vyko ne taip sklandžiai.
Mūsų švietimo sistema pasižymi aiškia vertybine konceptualia kryptimi, ji labai stipri ir niekuo neatsilieka nuo Vakarų edukologijos minties. Bet pasižymi ir fragmentuotu, ciklišku kai kurių reformų įgyvendinimu. Sakyčiau, švietimo sistema evoliucionavo, bet patyrė šuolių.
Viską išmanote apie tarptautinius mokinių pasiekimų tyrimus. Esate Tarptautinės švietimo pasiekimų vertinimo asociacijos (angl. International Association for the Evaluation of Educational Achievement) generalinės asamblėjos narė, EBPO Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros (angl. OECD, Organization for Economic Cooperation and Development) Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo PISA (angl. Programme for International Student Assessment) valdybos narė, dalyvavote ir kitose tarptautinėse grupėse ir projektuose. Leiskime paimprovizuoti – tarkime, šiuos rezultatus analizuoja kitos šalies pilietis. Kokį vaizdą apie Lietuvos švietimą ir mokinių pasiekimus jam atskleistų ši analizė lyginant Lietuvą su kitomis šalimis?
Kokie Lietuvos švietimo pasiekimai patys didžiausi? Ko dar reikėtų?
Lietuvos švietimas jau buvo ir yra analizuojamas užsienio mokslininkų. Pvz., britai lygino Lietuvą ir Singapūrą pradinio ugdymo skaitymo gebėjimų srityje. Singapūras skiria daug lėšų ir geri rezultatai, Lietuva skiria mažai lėšų ir geri rezultatai. Apie tai išleista knyga, joje Lietuva giriama. Įtakingiausias pasaulyje švietimo žmogus, PISA tyrimo iniciatorius Andreas Šlaicheris (Andreas Schleicher) Japoniją, Pietų Korėją, Taivaną ir Lietuvą yra paskelbęs kaip atspariausias šalis po 2022 PISA tyrimo. Tai teikia daug džiaugsmo ir naujų minčių.
Paskutiniame tarptautinių skaitymo gebėjimų PIRLS tyrime mūsų ketvirtokų rezultatai yra vieni geriausių pasaulyje, stipriai aukščiau negu vidurkis. Tai vienas aukščiausių rezultatų per ilgalaikį stebėjimą.
Tarptautiniame matematikos ir gamtos mokslų TIMSS tyrime ketvirtokai matematikos rezultatais – geriausi Europoje, lenkia tik kai kurios Azijos šalys. Taigi, Lietuvos ketvirtokai – Europoje lyderiai, jei kam rūpi reitingai... Gamtos mokslų pasiekimai – irgi geri.
Aštuntokų pasiekimai TIMSS tyrime taip pat geri, aukščiau nei skalės vidurkis. Matome, kad padaryta ilgalaikė pažanga, nes ketvirtokų ir aštuntokų pasiekimai gerėja, ir ypač ketvirtokų.
Jeigu imame PISA tyrimą, čia kitokio raštingumo vertinimas, kuris matuoja matematinį, gamtamokslinį raštingumą ir skaitymo gebėjimus, mūsų mokinių pasiekimai panašūs į EBPO vidurkį. Dauguma mokinių atitinka bazinius lygmenis. Nesame lyderiai kaip TIMSS‘e. 2015 ir 2018 metais PISA pasiūlė finansinio raštingumo tyrimo papildinį, kuriame Lietuva dalyvavo ir per trejus metus poziciją pagerinome net 50 taškų. Pažanga didžiausia iš visų tyrime dalyvavusių šalių.
O jei pasižiūrėtume į išgražėjusias šiltas mokyklas, jų mokymo erdves, laboratorijas, mokymo priemones, geltonuosius autobusiukus, tai akivaizdu – įvyko milžiniškas šuolis.
Kas tobulintina? ES iškėlusi tikslą, kad mokinių, nepasiekiančių antro pasiekimų lygmens pagal PISA, būtų ne daugiau nei 15 proc. Tai šito tikslo mes nepasiekiame: matematinio raštingumo nepasiekia 28,7 proc. mokinių. EBPO šalyse – 31,1 proc. Tai nelabai paguodžia. Prasčiau sekasi ir su skaitymo gebėjimais – per daug žemų pasiekimų. Trūksta aukštesnius pasiekimų lygmenis pasiekusių mokinių, pas mus per daug „vidutiniokų“.
Dideli mokinių pasiekimų atotrūkiai. Lietuva turi ieškoti veiksmingesnių priemonių būklei gerinti. Suomiai, estai mokymosi atotrūkių klausimą įveikė, mums lieka iššūkis.
Lietuvai labai aktualu sumažinti regioninius skirtumus. Išlieka ryškūs mokymosi pasiekimų skirtumai tarp aukštoje ir žemoje SEK (socialinės, ekonominės ir kultūrinės) aplinkoje esančių mokinių pasiekimų. Pagal PISA tyrimą pasiekimų skirtumas didžiulis – 92 taškai. Pagal vietovę – 71 taškas. Labai daug. Vadinasi, vaiko mokymasis per daug susietas su SEK ir vietove. Taip neturėtų būti. Veiksmų jau buvo padaryta, pvz., iš vadinamųjų socialinės rizikos šeimų vaikai privalomai nukreipiami į ikimokyklinį ugdymą.
Bendras vaizdas būtų toks: Lietuva puikiai parengia pradinių klasių mokinius, yra stipri bazinių kompetencijų, ypač ketvirtokų matematikos, skaitymo srityse. Penkiolikmečių pasiekimai vidutiniai arba šiek tiek aukštesni už EBPO vidurkį. Bet lieka iššūkiai dėl rezultatų stabilumo, mokymosi atotrūkio mažinimo, aukščiausių pasiekimų. Nelygybė, socialinis teisingumas, palankus ugdymo mikroklimatas, apgalvotas švietimo naujovių diegimas išlieka aktualus. Pabrėžtina, kad stiprintinas pilietinis ugdymas, demokratinės nuostatos, atsparumas, kritinis, kūrybinis mąstymas. Skatintina augimo mąstysena. Ir tai turi išlikti realiu valstybės politikos ir ugdymo praktikų prioritetu.
1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos valstybę atkūrė drąsūs žmonės, pasirinkę laisvę ir prisiėmę atsakomybę už bendrą tautos ateitį. Jų ištikimybė laisvės idėjai tapo pamatu valstybei, kurią kuriame iki šiol. Todėl šiais metais Vyriausybės kanceliarija Lietuvos valstybės atkūrimo dieną kviečia minėti šūkiu „Atkurtai Lietuvai 108: ištikimi laisvei“. Ši data žymi ne tik Lietuvos pažangą per 108-erius metus, Vyriausybės ir kiekvienos ministerijos indėlį į šią pažangą, svarbius sprendimus bei reikšmingus darbus, bet ir žmonių – kiekvieno iš mūsų – profesinį bei asmeninį įnašą į valstybės gerovę. Šiandien Lietuvą stiprina kiekvienas, kuris mokosi, dirba, kuria, gydo, moko, saugo, padeda ar tarnauja.
Minėdami 108-ąjį Lietuvos valstybės atkūrimo gimtadienį – brandžios, demokratiškos, atsakingos ir į ateitį žvelgiančios valstybės – nepamirškime, kad kiekvienas savo prasmingu darbu, pagalba bendruomenei galime stiprinti Lietuvą.
Nuotr. Irmanto Gelūno
Atnaujinimo data: 2026-02-12
Taip pat skaitykite:
Dainai Gudzinevičiūtei įteiktas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos garbės ženklas